Homeopatija – ne išimtis. Lietuviškoji Vikipedija homeopatiją vadina pseudomokslu, o štai vokiškoji įvardina kaip alternatyvų medicininį gydymo metodą. Taip, „alternatyvus“ skamba nepatikimai, tačiau „medicininis gydymas“ prideda svorio. Tad kuo tikėti ir kaip vertinti homeopatiją?
Istorija
Taigi, kas yra homeopatija? Jei paklaustume žmonių, daugelis negalėtų jos tiksliai apibūdinti ir sakytų, kad tai yra gydymas vaistažolėmis. Šiandien, kaip niekada anksčiau, vertiname natūralumą, be to, gydymas vaistažolėmis įvairiose pasaulio šalyse praktikuojamas tūkstantmečiais. Tačiau yra žmonių, kurie ir į gydymą vaistažolėmis žiūri skeptiškai, pasikliauja tik sintetinėmis tabletėmis – jų teisė rinktis.
Homeopatija yra kur kas sudėtingesnis gydymo metodas. Homeopatijos pagrindinis principas atsispindi lotyniškame posakyje „similia similibus curantur“ – „panašus gydo panašų". Šio gydymo metodo pradininku laikomas Leipcigo universiteto medicinos profesorius Samuelis Hahnemanas, pastebėjęs, kad didesnės chininmedžio žievės dozės sukelia maliarijos simptomus, o mažos gydo pačią ligą. S. Hahnemanas buvo medikas ir geras chemikas, labai išsilavinęs ir daug kalbų mokantis žmogus, vis tik principą „panašus gydo panašų“ atrado ne jis – tokį gydymo metodą žinojo jau senovės egiptiečiai, o ir Hipokratas teigė, kad ligai gydyti dažniau naudojama ne priešinga, o tapati medžiaga. Tačiau svarbu kiekiai: didelės preparato dozės sukelia patologinius simptomus, o mažos gydo tuos pačius simptomus.
Pavyzdžiui, visi žino, kad pjaustant svogūną ašaroja akys, sloguojame, o tomis pačiomis svogūnų sultimis, gerokai jas atskiedus, gydoma sloga. Lyg ir nieko naujo, visa tai seniai žinoma. Tačiau čia dar ne viskas. Homeopatijoje be augalų naudojamos ir įvairios mineralinės, gyvūninės kilmės žaliavos, pavyzdžiui, gyvsidabrio junginiai, gyvačių nuodai. Skamba baisiai, tačiau reikia nepamiršti, kad mūsų organizme galima rasti visko – nuo aukso iki radioaktyviojo skilimo elementų, t.y. įvairių cheminių medžiagų, ir tik jų kiekis lemia, ar susirgsime ir kaip sunkiai. Taip pat yra ir su gamtiniais nuodais, naudojamais ne tik homeopatijoje, bet ir įprastinėje medicinoje, pavyzdžiui, gyvačių nuodai yra mirtini, tačiau mažos dozės padeda išvengti infarkto, kraujotakos sutrikimų, tepalai su gyvačių nuodais puikiai malšina raumenų ir sąnarių skausmus. Taigi, galime teigti, kad parinkus tinkamą kiekį, sakykime, keistos medžiagos, tinkamai ją paruošus, galima naudoti gydymui.
Veiklioji medžiaga homeopatiniuose preparatuose
Taigi, šiuolaikinis mokslas žino, kad atskiestomis svogūno sultimis galima gydyti slogą. Tad kodėl nepripažįsta homeopatijos principais paruoštų preparatų? Čia reikėtų susipažinti su tokių preparatų gamybos ypatumais.
S. Hahnemanas pacientus iš pradžių gydė įprastinėmis dozėmis, tačiau jos sukėlė stiprias reakcijas. Gydytojas pastebėjo, kad praskiedus medžiagas sumažėjo ir terapinis poveikis, tad, remdamasis kitų gydytojų ir chemikų atradimais, ėmė tas medžiagas purtyti ar trinti, šiandien toks metodas taikomas ir vadinamas dinamizacija. Taigi, homeopatiniai vaistai gaminami daug kartų praskiedus natūralias medžiagas. Tiek vaistinėse, tiek pramoninėje gamyboje naudojami dešimtkartiniai ir šimtakartiniai praskiedimai, pvz., D – dešimtkartinis praskiedimas, t.y. 1 dalis vaistinės medžiagos ir 9 dalys skiediklio, pramoninėje gamyboje toks praskiedimas naudojamas dažniausiai. Homeopatinėje farmakopėjoje nurodyta, kad homeopatiniai skiediniai po kiekvieno praskiedimo būtų dinamizuojami, taip užtikrinama, kad vaistinės medžiagos dalelės tolygiai pasiskirstys skiediklyje (tirpale, tepalo pagrinde, tablečių masėje). Praskiedus pradinę medžiagą 10 ar 100 kartų logiška manyti, kad tokiame skiedinyje nebėra jokios veikliosios medžiagos, vis tik fizika sako, kad tirpaluose, praskiestuose mažiau nei 10–24 (atitinka D24 arba C12), yra pradinės medžiagos molekulių.
Pavyzdys galėtų būti net ir homeopatijos skeptikų vertinamas vaistas Traumeel S. Gaminant šį tepalą, vaistinės medžiagos (pvz., vaistinė ramunė, vaistinė medetka, rausvažiedė ežiuolė) naudojamos pradinės ištraukos (urtinktūros) pavidalu, t.y. nepraskiestos, o stiprų biologinį poveikį turinčios medžiagos – praskiestų tirpalų pavidalu (pvz., vaistinė šunvyšnė, nuodingas augalas, naudojama D1 praskiedimu). Taigi, veikliųjų medžiagų kiekis preparate išlieka ir yra moksliškai pagrįstas. Visi homeopatiniai vaistai gaminami iš natūralių medžiagų: apie 70 proc. yra augalinės, apie 25 proc. mineralinės, apie 5 proc. gyvūninės kilmės. Europos Sąjungoje homeopatiniai vaistai gaminami vadovaujantis Europos farmakopėja, arba Europos ekonominės erdvės valstybių oficialiai naudojamomis farmakopėjomis. Kai kurios šalys, pvz., Vokietija, turi homeopatines farmakopėjas, kur nurodyti reikalavimai žaliavoms, aprašomi gamybos principai, gatavų preparatų kokybės kontrolė. Lietuvoje homeopatinius vaistinius preparatus reglamentuoja Farmacijos įstatymas ir kiti, su Europos Sąjungos teise suderinti, teisės aktai, taigi šiuolaikiniai homeopatiniai vaistai atitinka visus kokybės ir kitus jiems keliamus reikalavimus.
Europos Sąjungoje homeopatiniai vaistai gaminami vadovaujantis Europos farmakopėja arba Europos ekonominės erdvės valstybių oficialiai naudojamomis farmakopėjomis – kai kurios šalys, pvz., Vokietija, turi homeopatines farmakopėjas, kur nurodyti reikalavimai žaliavoms, aprašomi gamybos principai, gatavų preparatų kokybės kontrolė. Lietuvoje homeopatinius vaistinius preparatus reglamentuoja Farmacijos įstatymas ir kiti, su Europos Sąjungos teise suderinti teisės aktai, taigi šiuolaikiniai homeopatiniai vaistai atitinka visus kokybės ir kitus jiems keliamus reikalavimus
Skirtumas tarp įprastinės medicinos ir homeopatijos
Jau išsiaiškinom, kokios medžiagos ir kokiu būdu naudojamos homeopatinių vaistų gamybai. Tad koks skirtumas tarp įprastinės medicinos ir homeopatijos?
Esminis skirtumas – požiūris į žmogaus organizmą. Jei turime alergiją ir odą išbėrė, naudojame tradicinius tepalus ar kitus vaistus, kurie gydo odos problemą. Tačiau visai pamirštame, kad odos bėrimas yra tik problemos simptomas ir tepalu gydome tik tą simptomą. Tuo tarpu homeopatija į organizmą žiūri kaip į vientisą kompleksinę sistemą ir siūlo gydyti ne pasekmę, o atkreipti dėmesį į priežastį, šiuo atveju, kepenų, antinksčių veiklą. Homeopatija, kaip bioreguliacinė sistemų medicina, vadovaujasi inovatyviu integruotu požiūriu į organizmą ir jį apėmusias ligas, kai didelis dėmesys skiriamas ne tik fizinei, bet ir emocinei būklei. Mūsų sveikatą lemia nervų, hormonų, organų ir jų sistemų pusiausvyra. Jei sutriko organo veikla, homeopatinio gydymo tikslas yra atstatyti organizmo balansą. Bioreguliacinės medicinos paskirtis ir pagrindinis tikslas yra sustiprinti paciento autoreguliacinius gebėjimus, kad pasiektų kuo geresnius rezultatus sveikimo procesuose. Per savireguliaciją žmogaus sistemų sutrikdymai yra nugalimi ir organizmas grįžta į sveikesnę fizinę ir psichologinę būklę. Todėl, siekiant geriausio rezultato, labai svarbu atsižvelgti į kiekvieną iš šių sveikatos komponentų ir paskirti tinkamą gydymą.
