Kol Naujosios Zelandijos teisėsaugininkai bandė sekti Jono Pūko pėdomis, Didžiojoje Britanijoje saugų prieglobstį suradęs lietuvis Antanas Gecevičius, karo metais vadovavęs 12-ojo policijos bataliono, atsakingo už tūkstančių žydų išžudymą, vienam būriui, visaip bandė išsiginti savo nešvarios praeities.
A. Gecevičiaus, po karo emigravusio į Škotiją, pavardė vis išlįsdavo tiriant kitų karo nusikaltimais įtariamų lietuvių bylas. Tiesa, iš Lietuvos pabėgęs A. Gecevičius tapo Antoniu Geču, sėkmingai susikūrė užuovėją Edinburge ir tikėjosi išvengti atsakomybės už savo nusikaltimus. Galima sakyti, jam tai pavyko, nes už žydų žudymą jis taip ir nebuvo nuteistas. Tiesa, neišvengė praeities šmėklų, viešų kaltinimų ir teismų.
Dirbo britų saugumui?
Kretingos apskrities Jokulių kaime 1916 metais gimęs A. Gecevičius-Gečas 1947 metais apsigyveno Škotijoje ir įsidarbino šachtininku rūdos kasyklose. Paskui baigė Herioto Vato universitetą ir tapo kvalifikuotu kalnakasybos inžinieriumi. 1959 metais gavo Jungtinės Karalystės pilietybę ir vedė medicinos seselę Astridą. Kartu su ja vėliau įkūrė nedidelius svečių namus.
Sovietų Sąjungos teisėsauga 1987 metais pabandė A. Gečą patraukti atsakomybėn kaip žydų genocido dalyvį, tačiau byla jo atžvilgiu buvo nutraukta. Nors tai ir liko neįrodyta, šitaip greičiausiai įvyko dėl to, jog atvykęs į Škotiją A. Gečas buvo užverbuotas Didžiosios Britanijos žvalgybos. Įtariama, kad jo pagrindinė užduotis buvo šnipinėti kolegas kalnakasius.
Pasak istoriko ir rašytojo Stiveno Dorilo, po karo buvo gana dažnas atvejis, kad britų saugumo ir žvalgybos agentūros MI5 ir MI6 užverbuotų ir po savo sparneliu priglaustų buvusius nacius. „Manau, tai, kad daugelis karo nusikaltėlių buvo užverbuoti ir dirbo žvalgybai, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Didžioji Britanija daugumos tokių nusikaltėlių nedeportavo ir nesiėmė jokių priemonių, kad jie sulauktų teisingumo“, – teigia S. Dorilas.
Dėl A. Gečo 1995 metais buvo kreiptasi ir į tuometinį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Džoną Meidžorą, bet šis atsisakė suteikti bet kokią informaciją. „Vyriausybė pasilieka teisę neatskleisti jokių detalių, susijusių su saugumo ir žvalgybos institucijomis ir jų veikla“, – trumpai informavo premjeras.
Savo kaltę neigė
Vieni pirmųjų A. Gečo pėdomis pradėję sekti JAV teisėsaugininkai dar 1982 metais atvyko į Škotiją jo apklausti. Jungtinėse Valstijose dar buvo mėginama atsakomybėn patraukti 12-ojo bataliono būrio vadą Jurgį Juodį, bet šis mirė teismo proceso išvakarėse. Beje, tik leitenantas Jonas Plungė, priklausęs 12-ajam batalionui, neišvengė atpildo – už karo nusikaltimus jis buvo sovietų nuteistas myriop ir sušaudytas.
Taigi amerikiečių teisėsaugininkų apklausiamas A. Gečas prisipažino priklausęs 12-ajam batalionui, taip pat prisipažino kartu su kitais to bataliono nariais vykęs į Baltarusiją. A. Gečas neneigė, kad viena iš 12-ojo bataliono užduočių buvo žudyti žydus, ir net sakė, jog matęs, kaip netoli Minsko, Dukaroje, buvo nušauta 150 žydų. Vis dėlto jis tikino, kad pats tose egzekucijose nedalyvavęs.
1987 metais A. Gečas sutiko duoti trumpą interviu škotų žurnalistui Bobui Tomlinsonui. „Jūs esate maždaug 150 žmonių nužudymo liudytojas“. – „Taip“. – „Ar kokiu nors būdu prisidėjote prie jų sušaudymo?“ – „Absoliučiai ne“. – „Ar nebijote, kad galite būti teisiamas?“ – „Nebijau“. Savo ruožtu B. Tomlinsonas teigia esantis tikras, kad A. Gečas tiesiogiai dalyvavo nužudant net 34 143 žmones. „Mes turime rašytinius įrodymus, dokumentus, tiesioginių liudytojų parodymus, jo pavaldinių parodymus, užfiksuotus vaizdo įrašuose, ir net teismo bylų, vykusių Sovietų Sąjungoje, dokumentus“, – teigia B. Tomlinsonas.
Kitam žurnalistui – Rosui Makviljamui – A. Gečas tvirtino esąs šmeižiamas. „Jūs teigiate, kad pats nešaudėte žmonių, tačiau esama liudytojų, kurie matė jus tai darant. Ar jie meluoja?“ – A. Gečo klausė R. Makviljamas. „Taip, jie išsigalvoja“, – tikino buvęs leitenantas ir dabar jau tvirtino, jog 12-ojo bataliono paskirtis buvusi kariauti su rusais ir „sumalti juos į miltus“, o nei jis, nei kiti pareigūnai, girdi, nieko neturėję prieš žydus.
Pribaigdavo pistoletu
Dokumentiniame filme „Pamirštas nacis“, dar 2001 metais parodytame per BBC televizijos Škotijos padalinį, pateiktas visa šūsnis pribloškiančių įrodymų, jog iš Lietuvos pasprukęs A. Gečas yra žydšaudys. Filme užfiksuoti buvusių A. Gečo tarnybos draugų parodymai – jie tikino matę, kaip jis organizavęs žydų šaudymus ir korimus. Istorikai ir A. Gečo bylos tyrėjai įsitikinę, jog šį leitenantą daugelis gerai įsiminė dėl jo žiaurumo ir net mėgavimosi žydų žudymu.
Buvęs 12-ojo bataliono narys Edvardas Guoga pasakojo: „Mes stovėjome sargyboje, kitoje pusėje buvo išsirikiavę vokiečiai. Kareiviai link duobių vedė žmones. Kai kurie jų pamišo, nusiplėšė drabužius, ėmė blaškytis, šokti. Pabėgti jie negalėjo, jei būtų bandę – būtų buvę iškart nušauti. Prie duobių su pistoletu rankoje buvo ir A. Gečas. Negaliu pasakyti, ar jis šaudė į žmones, ar šiaip bet kur“, – liudijo E. Guoga.
Kitas 12-ojo bataliono narys – Juozas Aleksynas – nepabūgo tiesiai atskleisti, ką matęs ir prisimenantis. „Mūsų vadas buvo Gečas. Jis kalbėjo vokiškai ir gaudavo įsakymus tiesiai iš vokiečių, o tada duodavo įsakymus mums. Batalionas pradėjo keliauti po mažus miestelius ir naikinti juose žydų tautybės žmones. Po egzekucijų Gečas patikrindavo duobes ir pribaigdavo tuos, kurie buvo likę gyvi. Jis tai darydavo po to, kai būdavo nušaunamas paskutinis žmogus. Daugelis uždusdavo po kitų kūnais, būdavo keli jų sluoksniai – pusantro metro aukščio lavonų krūvos. Taigi jis negalėjo patikrinti visų“, – pasakojo J. Aleksynas. Paklaustas, kaip mano, ką žudydamas galvojo A. Gečas, J. Aleksynas atsakė: „Kas ten gali žinoti, ką jis jautė ar galvojo? Aš tik žinau, kad jis besąlygiškai pakluso vokiečiams ir liepė mums nekvailioti ir jiems neprieštarauti“.
Beje, dokumentiniame filme „Nacių medžiotojas“ trumpai šmėsteli A. Gečo nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas su Trečiojo Reicho uniforma, o po nuotrauka parašyta, jog už narsumą kautynėse „vieno lietuvių dalinio Rytuose vadas“ A. Gecevičius apdovanotas Geležiniu kryžiumi.
Neišdavė dėl sveikatos
Jokie liudijimai ar įrodymai pačiam A. Gečui nerūpėjo – jis atkakliai neigė savo kaltę, o 1992 metais net padavė į teismą vieną Škotijos televiziją ir pareikalavo milijono svarų sterlingų kompensacijos „už šmeižtą“, kad jis karo metais žudęs žydus. Šią bylą A. Gečas pralaimėjo, tačiau net ir po to Didžiosios Britanijos teisėsauga nesiėmė patraukti jį atsakomybėn.
Byla Lietuvoje A. Gečui buvo atnaujinta 2000 metais, gavus naujų jo kaltės įrodymų. Mūsų teisėsaugininkai kreipėsi į kolegas Škotijoje ir prašė išduoti karo nusikaltimais įtariamą A. Gečą, kad būtų galima jį teisti. Dėl prastos jo sveikatos būklės tai padaryti buvo atsisakyta.
Sulaukęs 85 metų A. Gečas mirė Edinburgo ligoninėje 2001 metais, praėjus pusmečiui po to, kai Škotija atsisakė jį išduoti Lietuvai. A. Gečo laidotuvės vyko paslapčia, prisidengiant Antonio Smito pavarde. Taip jo artimieji – našlė Astrida ir duktė su sūnumi – tikėjosi išvengti protestų, kad galimas karo nusikaltėlis išvengė atsakomybės už tūkstančių nekaltų žmonių nužudymą ir mirė nesulaukęs jokio atpildo.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Amerikietis patiria šoką sužinojęs, kad jo kaimynas Džo – tai karo nusikaltėlis Jonas iš Lietuvos
Giedrė POTELIŪNAITĖ
