Buvęs Maidaneko koncentracijos stovyklos sargybinis lietuvis Ildefonsas Bučmys po ilgo bylinėjimosi sugebėjo susitarti su Jungtinių Valstijų teisėsauga ir nebuvo deportuotas. Na o buvęs Treblinkos konclagerio būrio vadas Liudvikas Kairys, nors ir buvo deportuotas, taip ir liko nenubaustas.
1958 metais Jungtinėse Valstijose, netoli Deitono, įsikūręs ir 27 metus iki pat pensijos liejykloje išdirbęs lietuvis I. Bučmys JAV piliečiu tapo 1992 metais. Praėjus vos 5 metams nuo pilietybės gavimo, JAV teisėsaugininkai užsimojo tą pilietybę atimti, mat išsiaiškino, jog siekdamas ją gauti I. Bučmys nutylėjo savo tamsiomis dėmėmis išmargintą praeitį. Teismai dėl I. Bučmio pilietybės atėmimo ir deportacijos prasidėjo gerokai vėliau negu kitų karo nusikaltimais įtariamų lietuvių – tik 1999 metais.
Teisme dėl pilietybės atėmimo ir deportacijos paaiškėjo, jog Antrojo pasaulinio karo metais I. Bučmys, 1942 metais įstojęs į okupaciniam nacių režimui pavaldžią Lietuvos policiją, buvo „įdarbintas“ Lenkijoje, netoli Liublino, įsteigtoje Maidaneko koncentracijos stovykloje. Ten jam buvo patikėtos ginkluoto sargybinio pareigos.
Savo ruožtu I. Bučmio advokatas teigė, atseit savo praeitį I. Bučmys, kai atvykęs į JAV, nutylėjęs ne sąmoningai, o tiesiog todėl, kad „jo anglų kalba buvo labai prasta“.
Pats buvo kaliniu?
Maidaneko koncentracijos stovykla nacių buvo įsteigta kaip vieta, kurioje žydai turėjo dirbti sunkius, varginančius darbus. Iš pradžių joje neplanuota žydų žudyti, bet po kurio laiko nacių planai pasikeitė ir per 34 mėnesius, kai Maidaneko konclageris veikė, gyvybių jame neteko daugiau kaip 79 000 žmonių. Skirtingai nuo kitų koncentracijos stovyklų, kurios buvo įkurtos atokiose, miškingose vietovėse, Maidanekas stovėjo visai šalia didmiesčio – Liublino.
I. Bučmys teisme aiškino, neva pats buvęs Maidaneko kaliniu ir pasitaikius pirmai progai pabėgęs. Jis dievagojosi žmonių nežudęs ir nekankinęs, tik saugojęs išorinę stovyklos tvorą. 1920 metais Kretingos apskrities ūkininkų šeimoje gimęs I. Bučmys tikino buvęs vokiečių apgautas – jie tikino niekur iš Lietuvos policininkų nevešiantys, vis dėlto išvežė ir tuomet pastarieji visi atseit „prarado savo teises“. I. Bučmys pasakojo, neva pabėgęs dieną prieš 1943 metų lapkričio 3-iąją Maidaneke įvykdytas žudynes, pavadintas „Derliaus nuėmimu“ – tądien buvo nužudyta 18 000 žydų.
Vis dėlto teisėsaugos surinkti duomenys ir įkalčiai liudijo visai ką kita.
Kankino ir žudė
Pasak deportuoti I. Bučmį užsimojusių JAV pareigūnų, jis buvo toks pats sargybinis, kaip ir kiti Maidaneko sargybiniai. O šie ne tik varydavo žydus į darbą, juos saugodavo, bet ir kankindavo, ir žudydavo. Negana to, pasak pareigūnų, I. Bučmys iš stovyklos pasišalino ne dieną prieš baisiąsias žudynes, bet iškart po jų...
Besibylinėjant dėl deportacijos, širdies ligų kamuojamo I. Bučmio sveikata vis silpo, tad jam pavyko sudaryti su teismu sutartį, pagal kurią jis neteko pilietybės, tačiau nebuvo deportuotas. Taip pat dėl to, kad byla jam būtų nutraukta, I. Bučmys sutiko liudyti kitų įtariamų karo nusikaltėlių, tarnavusių Maidaneke, bylose. Be to, pasižadėjo, kai nei jis pats, nei jo palikuonys nebandys vėl gauti Amerikos pilietybės. Tiesa, I. Bučmys to net ir norėdamas nebūtų spėjęs padaryti – tais pačiais 2005 metais, kai buvo sudaryta sutartis su teismu, sulaukęs 85 metų, jis mirė.
Ne šiaip prižiūrėtojas
Po karo, 1949 metais, Čikagoje naujus namus ir naują gyvenimą susikūrė ir L. Kairys. Treblinkos koncentracijos stovykloje būrio vadu ir vyriausiuoju prižiūrėtoju 16 mėnesių pratarnavęs L. Kairys jau 1957 metais tapo Amerikos piliečiu, bet praeities šmėklų išvengti jam nepavyko.
1980 metais prasidėjo teismai dėl L. Kairio pilietybės atėmimo ir deportacijos. Federalinis Čikagos teismas nusprendė L. Kairio, 30 metų pradirbusio sausainių fabrike, pilietybę atimti dar 1984 metais, o apeliacinis teismas šį sprendimą patvirtino 1986 metais. Vis dėlto įtariamajam lietuviui, savo skundais pasiekusiam net JAV Aukščiausiąjį Teismą, deportacijos pavyko išvengti daugiau kaip du dešimtmečius. Tai ilgiausiai trukęs įtariamo karo nusikaltėlio bylinėjimosi procesas JAV istorijoje.
1924 metais Kaune gimęs L. Kairys JAV teisme sakė esąs gimęs 1920 metais Svilionyse, tuo metu Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Vėliau įstojęs į Lietuvos kariuomenę, persikėlęs gyventi į Vilnių ir įgijęs Lietuvos pilietybę. L. Kairys tvirtino, atseit buvęs sugautas nacių, išsiųstas į karo belaisvių stovyklą ir visus karo metus laikytas tai vienoje, tai kitoje priverstinio darbo stovykloje.
Savo ruožtu pareigūnai nustatė, jog karo belaisvių stovykloje L. Kairys buvo užverbuotas nacių ir perkeltas į Lenkijoje įsteigtos Travnikų koncentracijos stovyklos mokymų bazę. Po apmokymų, 1943 metais, L. Kairys buvo išsiųstas į taip pat Lenkijos teritorijoje tuo metu veikiančią Treblinkos koncentracijos stovyklą ir paskirtas prižiūrėtoju. Po kiek laiko jis netgi tapo vyriausiuoju prižiūrėtoju ir tarnavo iki pat 1944 metų birželio, kai Treblinkos konclageris buvo likviduotas.
L. Kairys ginčijo, jog net įrodžius, kad jis tarnavo Treblinkoje, dar nereikštų, jog yra prisidėjęs prie žmonių žudymo. Šią prielaidą teismui paneigti padėjo kito karo nusikaltėlio – Fediro Fedorenkos, kuris iš JAV buvo deportuotas į Sovietų Sąjungą, už dalyvavimą holokauste nuteistas mirties bausme ir sušaudytas – liudijimas.
Mirties fabrikas
„Mirties fabriku“ pramintoje Treblinkos koncentracijos stovykloje tarnavęs F. Fedorenka patvirtino, kad prižiūrėtojai ten kartu būdavo ir egzekutoriais – girdi, jeigu jau turėjai ginklą ir buvai atsakingas vokiečiams, nėra abejonių, kad šaudei žmones. Juolab kad Treblinkos konclageris nacių buvo įkurtas vien dėl to, kad būtų kur sunaikinti daugiau kaip 2 milijonus Lenkijos žydų.
Karo metais Treblinkoje buvo nužudyta nuo 800 000 iki 1,2 milijono žydų. Atgabenti į šį konclagerį žydai turėjo vos vieną procentą tikimybės išgyventi pirmas tris valandas. Dujų kameros čia veikdavo nuolat – nuo septintos ryto iki vėlyvo vakaro. Kiekvieną dieną jose vien iki pietų buvo išžudomas „vienas žydų traukinys“ – apie 6000 žmonių.
Teismuose L. Kairys tvirtino, atseit negalima pasitikėti senais sovietų archyvuose rastais dokumentais, kuriuose užfiksuota, kad jis buvo vyriausiasis prižiūrėtojas Treblinkoje. Be to, L. Kairys teigė, kad jo asmeninė byla, kurią tyrėjams pavyko aptikti tarp kitų dokumentų, esanti suklastota. Neva sovietų valdžia dažnai klastodavusi dokumentus propagandos tikslais, o byloje įrašyti jo duomenys visai neatitinką tikrovės – girdi, skiriasi jo plaukų ir akių spalva, jis neturįs rando ant klubo, apie kurį parašyta dokumente. Visi šie išvedžiojimai teisme buvo paneigti, juoba kad L. Kairio daktaras paliudijo, jog randą ant klubo įtariamas karo nusikaltėlis tikrai turi.
Melas nepadėjo
Dar L. Kairys bandė užginčyti ir piršto atspaudą savo asmeninėje byloje – tikino, atseit tokios žymos dokumentuose būdavusios neįprastos ir greičiausiai ši esanti padaryta kažkokiu aparatu. Na o pareigūnai patikino, kad vienintelis būdas, kuriuo rašalinis L. Kairio nykščio atspaudas atsidūrė jo bylos dokumente, yra tai, kad pats jį įspaudė. Be to, teisėsaugininkai rado ne vieną liudytoją, mačiusį L. Kairį Treblinkoje 1934–1944 metais vilkinį vokišką nacistų uniformą.
Iš Jungtinių Valstijų L. Kairys buvo deportuotas 1993 metais. Jis pats pasiprašė būti išsiųstas į Vokietiją, mat vylėsi, jog ten jo niekas neteis. Tačiau Vokietijoje L. Kairio atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl įtarimų karo nusikaltimais. Šį tyrimą 1999 metais teko nutraukti dėl vienintelio įtariamojo mirties – sulaukęs 79 metų, L. Kairys mirė.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
2010 metais JAV Aukščiausiasis Teismas nurodė deportuoti naciams talkinusį Vladą Zajančkauską. Ar šis 98 metų sulaukęs vienas paskutinių gyvų likusių įtariamų karo nusikaltėlių bus teisiamas Lietuvoje?
