Kai amerikietė Kristi Hodžens ėmė domėtis savo buvusio kaimyno Džo praeitimi, jai neliko abejonių, kad jis, lietuvis Juozas Kisielaitis, yra karo nusikaltėlis. Na o pats įtariamasis savo kaltę neigė net priremtas prie sienos.
1984 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėtos procedūros, reikalingos J. Kisielaičiui deportuoti į Lietuvą, tad jis išsikėlė į Kanadą. Kadangi turėjo šios šalies pilietybę, ten jautėsi gana saugus, juoba kad čia prieš jį, įtariamą karo nusikaltimais, nebuvo imamasi jokių veiksmų. 2001 metų vasarį J. Kisielaitis lyg niekur nieko bandė pakliūti į JAV – norėjo paatostogauti Floridoje ir aplankyti Amerikoje gyvenančius gimines, bet nebuvo įsileistas. Tiesa, nebuvo ir suimtas.
Besiaiškindama kaimyno Džo praeities paslaptis, amerikietė K. Hodžens internete aptiko didžiausios JAV privačių detektyvų agentūros įkūrėjo Stiveno Rambamo 132 lapų tyrimų ataskaitą, kurioje buvo surinkti įrodymai, jog J. Kisielaitis karo metais žudė žydus. Kai kurios ataskaitos dalys internete nebuvo paviešintos – jos buvo pažymėtos kaip neskelbiamos. K. Hodžens ypač sudomino 2001 metų liepos 8 dieną įvykęs ir taip pat nepaskelbtas interviu su pačiu J. Kisielaičiu. Amerikietė susisiekė su S. Rambamu, o šis sutiko papasakoti apie savo interviu su įtariamu karo nusikaltėliu.
Siuntinėjo pašnekovus
Privatus detektyvas atskleidė, jog su J. Kisielaičiu buvo kalbėtasi ne kartą – keletą sykių jį kalbino pats S. Rambamas, ne kartą, siekiant įtariamąjį „pagauti“, siųsti įvairūs asmenys. Vieną sykį atseit atsitiktinai pasišnekučiuoti su J. Kisielaičiu buvo pasiųsta jauna simpatiška reporterė. S. Rambamas vylėsi, jog senis susižavės ta reportere ir ėmęs pasakotis atskleis tamsias savo praeities paslaptis. J. Kisielaitis iš tiesų jai pasigyrė, girdi, tarnavęs ir buvęs mūšio lauke, netgi pakėlęs marškinius parodė atseit nuo karo žaizdų likusius randus, bet apie žydų žudymą neužsiminė nė žodžiu.
Kai su J. Kisielaičiu kalbėjosi pats S. Rambamas, lietuvis neigė bet kokius įtarimus ir, be kita ko, „neparodė nė menkiausios užuojautos“ nužudytiems žmonėms. Jis vis kartojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais tebuvęs paprastu siuvėju ir nieko nešaudęs – net ginklo neturėjęs.
Surinkęs visus rastus įrodymus, pridėjęs iš J. Kisielaičio interviu ir apklausų gautą informaciją, S. Rambamas viską pateikė Kanados pareigūnams, vis dėlto šie nesutiko imtis jokių priemonių. „Susitikau su Kanados teisingumo ministerijos darbuotoju ir jis man pasakė, jog mano surinktų duomenų nepakanka, kad būtų galima teisti J. Kisielaitį ir bylą laimėti. Be to, toks procesas pačiai Kanados vyriausybei atseit neduotų jokios naudos“, – prisiminė S. Rambamas.
Apgailestaudamas, kad Kanados valdžia numoja ranka į nusikaltėlius, gyvenančius toje šalyje, S. Rambamas pridūrė, jog ir kitose šalyse teisingumas vykdomas vangiai. „Turbūt vienintelės Jungtinės Valstijos aktyviai dirba siekiant deportuoti karo nusikaltėlius, mat neturi teisės įtariamųjų teisti. Tačiau kiek tų deportuotųjų yra? Apie 100, o tai tėra 5 ar 2 procentai, gal tik procentas. Taigi tie, kurie žudė žydus, galima sakyti, atsakomybės išvengė“, – sakė jis.
„Pamiršo“ šeimą
Elis Rosenbaumas, tuometinio Specialiųjų tyrimų biuro prie JAV teisingumo departamento vadovas, taip pat bandė prakalbinti J. Kisielaitį, kai šis dar nebuvo pasprukęs į Kanadą. J. Kisielaičio atvejis buvo vienas pirmųjų jo tyrimų. Kaip tik J. Kisielaitis buvo pirmasis įtariamas karo nusikaltėlis, kurį E. Rosenbaumas aplankė iš anksto neįspėjęs, tikėdamasis išgauti prisipažinimą. Tuo laiku, 1981 metais, J. Kisielaitis turėjo nedidukę siuvyklą – beje, E. Rosenbaumo nuostabai, pavadintą žydišku Koheno vardu.
E. Rosenbaumas ir kiti Specialiųjų tyrimų biuro pareigūnai pagal imigracijos įrašus buvo sudarę galimų nacių kolaborantų sąrašą. Jame buvo du Juozai Kisielaičiai, į JAV atvykę tais pačiais 1968 metais. Taigi prie vieno iš jųdviejų – „siuvėjo Džo“ – namų durų išdygęs E. Rosenbaumas su dar vienu kolega parodė J. Kisielaičiui savo pažymėjimus ir pasiprašė vidun. „Kai prisistatėme, jis visai nesutriko, mat manė, kad atvykome pas jį dėl mokesčių reikalų. Jis buvo tikras, kad praeitis jo nepasivys ir jis ramiai galės nugyventi savo gyvenimą“, – pasakojo E. Rosenbaumas.
Susėdę J. Kisielaičio namų svetainėje, pareigūnai išsitraukė turimus popierius su duomenimis ir pasiruošė jį priblokšti. „Jaučiausi tam pasiruošęs, tik jaudinausi, nes bijojau, ar nebūsiu ko nors praleidęs. Ko nors labai svarbaus, ką turėčiau apie tą žmogų žinoti“, – prisiminė E. Rosenbaumas.
Jau per pirmąsias pokalbio minutes E. Rosenbaumas pagavo J. Kisielaitį meluojant – šis teigė, jog dabartinė jo žmona esanti pirmoji ir iki tol jis nebuvęs vedęs. „Žinojau, kad jis turėjo žmoną lietuvę ir sūnų, kuriuos, bėgdamas po karo, paliko“, – pasakojo teisininkas. Taigi E. Rosenbaumas iš portfelio išsitraukė vestuvių nuotrauką, kurioje J. Kisielaitis buvo nufotografuotas su pirmąja žmona. „Pasakiau jam: „Sakote, nebuvote vedęs, tai kaip tada paaiškinsite šią nuotrauką?..“ Jis išbalo kaip popierius ir dingo už kambario pertvaros“, – prisiminė E. Rosenbaumas.
Kai J. Kisielaitis grįžo vis dar tvirtindamas, kad nebuvęs vedęs, abu Specialiųjų tyrimų biuro pareigūnai nusprendė pasinaudoti pagrindiniu koziriu. „Bet, ponas Kisielaiti, juk dar turite ir sūnų“, – ramiu balsu pareiškė E. Rosenbaumas. „Ir staiga, be jokio įžangos, jis prisipažino, kad karo metais tarnavo viename žiauriausių policijos batalionų. Bet nieko daugiau – tik tiek, kad priklausė tam batalionui“, – prisiminė teisininkas.
Nė vienas neatgailavo
Netrukus po šio pokalbio J. Kisielaitis paspruko į Kanadą ir bendrauti su E. Rosenbaumu atsisakė.
Pabendrauti su JAV pareigūnais J. Kisielaičio vardu sutiko jo giminaitis Aleksas Gedmintas, gyvenantis Niujorke. „J. Kisielaitis tarnavo tame batalione, tačiau nieko nenušovė ir išvis nežinojo apie jo kolegų, tarnaujančių tame pačiame batalione, vykdomus žiaurumus. Jam buvo tik 19 metų. Jis negalėjo šaudyti, todėl buvo paskirtas į siuvėjus. Jis nežino ir nesupranta, kodėl juo taip domimasi ir kodėl jis išskirtas“, – pareigūnams tvirtino A. Gedmintas.
„Tai manęs nestebina – per 20 metų, kai tiriu šitas bylas, per tūkstančius interviu, kuriuos tuo laikotarpiu atlikau, nesutikau nė vieno įtariamojo, kuris atgailautų, – apie tai sakė E. Rosenbaumas. – Nei J. Kisielaitis, nei kiti nepripažino savo kaltės ir neatgailavo. Visi nėrėsi iš kailio, kad nebūtų deportuoti ir galėtų savo dienas laimingai užbaigti nesulaukę atpildo“.
„Kai išgirdome, kad J. Kisielaitis 2001 metais vėl bandė patekti į Jungtines Valstijas, uždraudėme jam įvažiuoti. Valstijose jis negali nei lankyti artimųjų, nei atostogauti. Bent jau toks laimėjimas“, – 2002 metais kalbėjo E. Rosenbaumas.
J. Kisielaitis mirė 2009 metais Kanadoje. Į jo mirtį, kaip ir į tolimos praeities nuodėmes, rodos, niekas pernelyg neatkreipė dėmesio.
„Dėl tokių kaip Džo kiekvienas turėtumėme savęs paklausti: „Ką mes galime padaryti?“ – teigia K. Hodžens. – Daugelis suvenyrų Vašingtone esančiame Holokausto muziejuje pažymėti užrašu: „Prisiminkite“. Tai liepiamoji nuosaka, bet juk negalime liepti prisiminti. Greičiau prašykime ir melskime. Nepamiršti, kas iš tiesų įvyko ir kas už tai atsakingi“.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Karo nusikaltėliams deportacija baisesnė už kalėjimą. Žydšaudžio Petro Zelionkos prisiminimai.
„Akistatos“ inf.
