Nors jų skaičius mažėja ir bėgantys metai daro savo, baisių atsiminimų daugiau kaip septyni dešimtmečiai neištrynė. Ta proga, kad JAV prezidentas Barackas Obama penktadienį per istorinį apsilankymą padės gėlių prie kenotafo Hirošimos Taikos memorialo parke, kai kurie iš jų pasidalijo savo istorijomis.
Emiko Okada
Emiko Okada, kuriai dabar – 79-eri, buvo už maždaug 2,8 km nuo sprogimo epicentro ir patyrė sunkius sužeidimus. Jos sesuo žuvo. „Staiga dangų nušvietė šviesos žybsnis ir aš buvau parblokšta ant žemės. Nė neįsivaizdavau, kas atsitiko. Visur degė gaisrai. Mes bėgome tolyn, gaisrui atūžiant mūsų link“, – pasakoji ji.
„Žmonės, kuriuos mačiau, buvo visai nepanašūs į žmones. Jų oda ir mėsa karojo skutais. Kai kurių vaikų akių obuoliai buvo išvirtę iš akiduobių. Vis dar nekenčiu žiūrėti į besileidžiančios saulės žarą. Ji man primena tą dieną ir skaudina širdį“, – sakė E.Okada.
„Paskui daug vaikų, kurie per karą buvo evakuoti, grįžo čia, dėl bombos likę našlaičiais. Daug gangsterių atvyko į Hirošimą iš visos šalies ir davė jiems maisto bei ginklų“, – sakė ji. „Prezidentas Obama yra žmogus, kuri gali daryti įtaką pasauliui. Viliuosi, kad šie metai duos pradžią žinojimui, kas iš tikrųjų įvyko Hirošimoje ir Nagasakyje po grybo pavidalo debesimis“, – sakė E.Okada.
78 metų Keiko Ogura paskyrė savo gyvenimą tam, kad išsaugotų atsiminimus apie baisiąją dieną.
„Netrukus po to, (kai sprogo bomba), lijo. Tai buvo lipnus juodas lietus, jis sušlapino man drabužius, – pasakojo ji. – Mačiau eilę rimtai apdegusių žmonių, (jie buvo) tarsi tylūs vaiduokliai. Staiga viena mergaitė griebė man už kojos ir silpnu balsu pasakė: „Duok man vandens“. Kiti irgi sakė: „Vandens. Vandens“. Atnešiau jiems vandens, bet kai kurie mirė iškart, kai tik atsigėrė. Gailėjausi, kad daviau jiems (vandens).“
„Mačiau dūmus, kylančius iš parko netoliese, kur buvo deginami kūnai. Kartais užuosdavau degančių kūnų kvapą, – sakė ji. – Mes susidūrėme su (branduolinių ginklų) siaubu. Visiems pasakoju, kad tai buvo pragaras. Bet jie nesupranta.“
„Hirošimoje nėra taikos. Čia yra siaubas“, – sakė K.Ogura.
Park Nam-Joo
83 metų Park Nam-Joo, kuri yra etninė korėjietė, dėl tuo metu patirto apšvitinimo sirgo krūties ir odos vėžiu.
Tarp Hirošimoje žuvusių žmonių yra maždaug 20 tūkst. korėjiečių, kurių daugelis buvo atvežti į Japoniją sunkiesiems darbams, kai Korėjos pusiasalyje 1910-1945 metais buvo kolonijinė japonų valdžia.
„Viskas buvo sudaužyta į gabalus. Visur buvo nuolaužos. Tai neapsakoma. Tai buvo nežmoniška“, – sakė ji.
„Hirošima buvo ugnies jūra. Žmonėms kraujavo iš visur. „Aš degu. Aš degu. Prašom padėti“, – šaukė jie. Gyvųjų žaizdos buvo užkrėstos lervomis. Vaistų tam nebuvo“, – pasakojo Park Nam-Joo.
„Žmonės sako, kad žmogaus gyvybę reikia gerbti, bet gyvybės tų, kurie žuvo per atominį bombardavimą, buvo visai kaip kokių vabzdžių, – tęsė ji. – Vis dar verkiu, kai prisimenu tą sceną. Daug žmonių nenori to prisiminti.“
„Noriu, kad žmonės žinotų: ne tik japonai, bet ir korėjiečiai, kinai, kiti taip pat kentėjo per atominį bombardavimą. Aš katalikė. Užsikabinusi rožinį ir šalia pasistačiusi Švč. Mergelės Marijos statulėlę naktimis meldžiuosi už taikų nuėjimą į dangų“, – sakė ji.
