Vikipedijoje rašoma, kad tai yra viena jauniausių subkultūrų — terminas atsirado apie 90–tuosius metus. O vienas internetinių žodynų štai taip apibūdina hipsteriškąjį vienetą: „Labai originalus, labai savitas, labai demonstratyviai nemadingas, jautrus, meniškos sielos jaunuolis, dėvintis marškinėlius su prasmingais ironiškais užrašais ir akinius storais rėmeliais, pageidautina vintažinius ar Ray Ban. Dažniausiai yra tatuiruotas, klausantis tik underground muzikos, fotografuojantis su Polaroid, o Lietuvoje — veikiausiai su Zenit.“
Tiesa, greta su šių jaunuolių stiliaus gerbėjais tiesiasi ilga linija jų nuoširdžiai neapkenčiančiųjų. Gal publika taip priešiškai nusiteikusi dėl to, kad „hipsteriškumas“ yra veikiau dirbtinai sukurta kultūra, stipriai dvelkianti snobiškumu. Skirtumas tik tas, kad šis jaunimo srautas niekada nepripažįsta esą hipsteriai ir nėra pakankamai apsišvietę ir/ar praturtėję, kad juos galima būtų pavadinti snobais.
Taigi, galima išskirti penkis požymius, reiškiančius, kad esi hipsteris:
– Nepaprastai panešėji į paauglį–maištininką: norisi gyventi, elgtis, atrodyti, kalbėti priešingai negu aplinkiniai. Dėl to kaltas tavo noras išsiskirti, visam pasauliui pademonstruoti savo individualumą, juk mainstream'as — taip nuobodu. Nesvarbu, kokio grynumo tiesą sakytų tavo pažįstami, tėvai, draugai, tau vis vien atrodo kitaip. Juk natūralu, kad žmonių mąstymas gali skirtis.
– Tu visada stilingai atrodai. Dažniausiai renkiesi vintažinius drabužius ir angliško stiliaus batus. O kaip gi be akinių, primenančių moksliukišką stilių? Nors neretai aplinkinių akyse atrodai kaip „valstiečių“ vaikas: apdribę megztiniai, dideli šalikai ar skaros, susivėlę plaukai ir pasitrynę džinsai. Bet įvaizdis turi atspindėti asmenybę ir jos gyvenimo būdą, taigi renkiesi drabužius, kuriais vilkint nepamatysi nė vieno jaunuolio, nebent jis irgi hipsteris. Be to, vintažas nieko nekainuoja — o tu juk neturi pakankamai pinigų, kad galėtumei švaistytis pirkdamas brangius drabužius ar aksesuarus.
– Tavo skonis labai subtilus: niekada nesusidomėsi tuo, kas yra topų viršūnėse. Klausaisi underground muzikos, vien dėl to, kad tos melodijos yra kur kas egzotiškesnės ir prasmingesnės. Tu neskaitai klasikos, nes tai yra taip nuvalkiota. Kodėl turėtumei žavėtis knyga ar jos autoriumi vien dėl to, kad jį visi žino? Yra tūkstančiai nežinomų rašytojų, kurių kūryba ne ką prastesnė. Neapsistoji ties žinomais, atrastai dalykais — ieškai toliau.
– Tu nesi labai draugiškas, nebent savųjų rate. Kaip galima bendrauti su tais nieko neišmanančiais, absoliučiai vienodais, sumaterialėjusiais individais? Šiuolaikinio žmogaus siela atspari grožiui bei menui, o tu — kitoks. Tau tai svarbiau už orą.
– Dalykai, be kurių neįsivaizduoji savo gyvenimo — stipri kava ir cigaretės. Ir, žinoma, menas. Jautiesi bet kurio meno kūrinio, labiau ar mažiau žinomo, vertingo ar vykusio, dalimi. Tave domina viskas, kas bent kiek panašu į meną, net jei tai yra šiuolaikinis a la menas. Net jei nemoki gerai fotografuoti, dažniausiai tavo pirkinių sąraše yra profesionalus fotoaparatas, arba tavo rankose — senas dieduko Zenitas.
Taigi, peržvelgus visus kriterijus, pagal kuriuos hipsteriai kuria savo gyvenimą, vargu ar galėčiau pasakyti, kad tai yra subkultūra. Prieš tuos jaunuolius neturiu nieko bloga, tiesiog nėra jokio jungiamojo bruožo, kuris būtų iš tikrųjų esminis — išskyrus detales, kurios pagrinde yra tik išvaizdos dalis. „Hipsteriškumas“ — tai veikiau judėjimas, būsena, bet ne kultūra.
Galima prognozuoti, jog devyniasdešimt devyni procentai hipsterių po penkerių metų bus laisvi nepriklausomi menininkai, kuriantys kažką, ko nei kam labai reikia, nei kam labai suprantama. Smagu, jog šiuolaikiniam jaunimui rūpi asmeninė laisvė ir tokie dalykai, kaip meno puoselėjimas, bet būtų tūkstantį kartų geriau, jei tai būtų ne taip paviršutiniška. Jeigu ši kultūra būtų kuriama nuoširdžiai, o ne vien dėl vaizdo, ji galėtų prilygti subkultūrai ir galbūt netgi būti ne vieno įkvėpimu. O kol kas, tai lieka tik mados vėju, kuris — metams bėgant peraugs į kažką giliai prasmingo, o gal — po penkerių metų bus užmirštas kaip vakarykštis lietus.
Mirena Tumaitė
