Šiuo metu Stambule gyvenanti hipnoterapeutė Kristina Rimkutė sako, kad nors ši praktika ne vienam skamba mistiškai ir net gąsdinančiai, ji padeda vis didesniam skaičiui žmonių.
Kristinos kelias į hipnoterapiją buvo itin įdomus ir pilnas įvairiausių patirčių. Moteris visada domėjosi psichologija, aiškindavosi, dėl kokių priežasčių žmonės skiriasi, kodėl pasaulyje tiek daug neapykantos, atsiskyrimo tarp žmonių.
„Nagrinėjau tokias temas kaip santykiai su partneriu, tėvais, vyro ir moters, vaiko vaidmuo šeimoje. Man tai buvo labai svarbu, iš anksto ieškojau instrumentų, kurie padėtų išlaikyti darnius santykius ne tik su šeima, bet ir su pačia savimi“, – savo kelio pradžią prisimena pašnekovė.
Ji Vilniuje baigė interjero dizaino studijas, o po mokslų baigimo kurį laiką gyveno Vokietijoje, Rusijoje, Turkijoje. Šiose šalyse moteris sutiko daug įvairių žmonių, klausėsi ne tik gražių, bet ir skaudžių jų gyvenimo istorijų, pažindinosi su kitokia kultūra ir tradicijomis:
„Begyvenant ir leidžiant šaknis Turkijoje, viena iš svarbių temų man buvo priešiškumas religiniu atžvilgiu, žmonių pyktis, susiskirstymas į grupes. Mano sutikti žmonės buvo pergyvenę tam tikrus gyvenimo procesus, turėjo daug problemų ir visa tai mane skatino dar labiau analizuoti“.
Hipnoterapiją pirmiausia išbandė pati
Kristina atvira – ir jos pačios neaplenkė gyvenimo siunčiami išbandymai:
„Buvo toks laikotarpis, kai mes su vyru galvojome, ar tęsime kelionę kartu, ar mums lemta išsiskirti. Kadangi buvome linkę išsikalbėti, nusprendėme tęsti savo santykius ir įdėti daugiau pastangų. Nuo to prasidėjo dar didesnis mokymasis, žinių kaupimas, patirčių rinkimas.“
Taip moteris pradėjo klausyti vis daugiau seminarų ir audio knygų, daryti kvėpavimo ir meditacijos praktikas. Ji tarsi ieškojo stebuklingos piliulės, kuri padėtų išsivaduoti iš negandų, tačiau ją surasti buvo sunku.
Tačiau vieną kartą Kristinos akys užkliuvo už hipnoterapeuto, dirbančio Rusijoje.
„Pradėjau klausyti jo paskaitų, lankyti seminarus ir matydama, kaip tas metodas padeda greitai išspręsti problemas, nusprendžiau pati išbandyti. Kai tai padariau, įvyko be galo didelė transformacija.
Vėl sugrįžo vidinis noras, atsiskleidė mano kūryba, pradėjau tapyti. Prisimenu, kitą dieną iš po sesijos ryte atsikėliau, pasiėmiau drobę, dažus ir pradėjau tiesiog inertiškai kurti“, – akimirksniu įvykusias permainas prisimena Kristina.
Ji priduria, kad sesijos metu suprato ir tai, kad jos misija yra padėti žmonėms. Tiesa, Kristina neturėjo didelio noro, pavyzdžiui, dar ketverius metus mokytis psichologijos universitete. Jos tikslas buvo greitesnis ir efektyvesnis metodas:
„Taip sutapo, kad mano hipnoterapeutas pranešė, kad ruošia naują kursą, nori į pasaulį išleisti antrąją bangą savo mokinių ir aš patekau į tą bangą, mokiausi, studijavau pas jį. Baigiau Dimitrijaus Mirovo „Evoliucija 2.0“ hipnoterapijos studijas ir tapau hipnoterapeute.“
Hipnozė daugeliui skambina mistiškai ir gąsdinančiai
Dabar Kristina padeda tiems, kurie atsiduria gyvenimo kryžkelėse, nežino, kaip toliau elgtis, galbūt išgyvena depresiją. Į ją kreipiasi ir tie, kurie nebesusitvarko su neigiamomis emocijomis, panika, stresu, nebejaučia vidinės ramybės.
„Tai yra vidiniai blokai, kurie tūno mūsų kūne ir su jais reikia kovoti. O pagrindinė kova yra keitimasis. Padedu išsaugoti šeimos santykius, susitaikyti su šeimos nariais, išsilaisvinti iš įvairių baimių, priklausomybių, nuoskaudų, depresijos, svorio, nemigos problemų. Taip pat atlieku analizes, jei žmogus serga, vyksta darbas, liečiantis psichosomatikos sritį.
Hipnoterapija padeda sustiprinti vidinio tikėjimo savimi jausmą, prisipildyti energijos resursus, sužinoti bei gauti tam tikros naudingos informacijos ir atsakymus į rūpimus klausimus. Šis metodas atveria galimybes išsiaiškinti, ko iš tiesų žmogus nori, kas jam trukdo. Tokiu būdu įvyksta vidinė teigiama transformacija, kurios pagalba žmogus tobulėja“, – sako pašnekovė.
Ji neslepia, kad ne vieną žmogų gąsdina jau pats žodis „hipnozė“, tačiau ji skuba nuraminti, kad jos taikoma praktika visiškai nėra pavojinga.
„Jeigu mes kalbame apie klasikinę hipnozę, taip – jos metu žmogus yra užliūliuojamas ir jis nieko neprisimena. Tačiau regresinė hipnozė yra transo būsena. Transas – tai dėmesio sufokusavimas į savo vidų, kai smegenys pereina į visiškai kitą funkcionavimo režimą, meditacinę būseną.
Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad tai kažkas stebuklingo, magiško ir visi bijo, kad juos užhipnotizuos. Bet iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų kasdien atsiduriame toje transo būsenoje, tokioje paviršutiniškoje. Pavyzdžiui, plauname indus ir mintimis nusikeliame į vietą, kur atostogavome, prisimename malonius momentus“, – nurodo hipnoterapeutė.
Ji sako, kad būdamas transo būsenoje žmogus viską supranta ir jaučia:
„Būdamas užsimerkęs ir klausydamas mano balso, jis įsivaizduoja. Mes dirbame su vidiniais vaizdiniais, pojūčiais, emocijomis, o regresinė hipnozė padeda atverti pasąmonę. Mes gauname prieigą ir tokiu būdu galime pasinerti į savo sielos atminties saugyklas, prisiminti tas traumas, įvykius, suprasti priežastis, kurios sukėlė gyvenimiškus sunkumus.“
Padeda išspręsti įvairias problemas
Kristina sako, kad hipnoterapijos metu žmonės gali save matyti kitame laikotarpyje, kitoje epochoje ir net kitoje lytyje. Tai yra tarsi keliavimas laiku, kuris padeda žmonėms atrasti ramybės neduodančias priežastis.
„Tokia kelionė yra labai įdomi ir kiekvieną kartą skirtinga, niekuomet nebus vienodos kelionės. Todėl tu negali nuspėti, kas sesijos metu bus su žmogumi. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo kokią patirtį vaikystėje, mes nusikeliame į ją ir jis išgyvena tai dar kartą. Paskui pasąmonė parodo, kaip tą situaciją galima ištaisyti, todėl įvyksta transformacija“, – hipnoterapijos užkulisiais dalijasi pašnekovė.
Ji priduria, kad hipnoterapijas galima vesti ne tik fiziškai būnant šalia žmogaus, bet ir nuotoliniu būdu. Toks metodas dažnai būna net ir geresnis, mat žmogus patogiai įsitaiso namuose, yra saugioje ir sau pažįstamoje aplinkoje, todėl jaučiasi labiau pasitikintis bei atsipalaidavęs.
Kristina sako, kad išspręsti kiekvieno žmogaus problemą užima skirtingą laiko tarpą, o dirbama yra tol, kol jaučiamas rezultatas. Tačiau pirmieji pokyčiai dažniausiai būna matomi jau po pirmos sesijos:
„Ta kelionė tarsi apverčia žmogaus pasaulį, jis pradeda viską matyti kitomis akimis. Dažnai tai labai paveikia žmogų, nes jis pamato dalykus, kurie veikia jo dabartinį gyvenimą. Žmonės praranda gyvenimo džiaugsmą, atsiranda apatija, stresas, depresija, energijos trūkumas, skyrybos, išdavystės, viršsvoris, priklausomybės. Problemų yra visa puokštė, todėl klientų istorijos yra labai įvairios.
Esu padėjusi išsaugoti šeimų gyvenimus, susitaikyti su šeimos nariais, išsprendusi santykius su tėvais. Labai daug problemų kyla dėl to, kas vyko vaikystėje, tai labai paveikia žmogų. Kol jis nepaleis ir neišspręs tų dalykų, tol negalės realizuoti savęs, sukurti šeimos ir suksis tokiame užburtame rate.“
Įdomi, bet nelengva veikla
Kristina sako, kad bene didžiausias hipnoterapijų privalumas yra tas, kad jos problemas padeda išspręsti greitai. Jei, pavyzdžiui, lankantis pas psichologą prireikia bent kelių konsultacijų, kol pradedamas jausti pagerėjimas, čia viskas vyksta greičiau.
„Tarp realaus gyvenimo ir pasąmonės yra toks kritinis faktorius, kuris visą laiką veikia, vertina, bando ieškoti informacijos, kas buvo anksčiau, kaip buvo reaguojama į patirtį. Jis siunčia signalą į kūną ir todėl, pavyzdžiui, suaugęs žmogus gali išsigąsti vos išgirdęs šuns lojimą, ar susigūžti, kai ant jo bus šaukiama. Nes jis vaikystėje turėjo būtent tokią patirtį.
Psichologas sako – atsipalaiduok, viskas yra gerai, gyvenimas gražus. Bet pasąmonė sako – aha, buvo tokia situacija, tu reagavai taip ir tu visąlaik taip reaguosi. Psichologas dirba ilgą darbą, vyksta daug pokalbių, tai reikalinga ir veiksminga praktika, tik, deja, ilgiau užtrunkanti.
Ką daro hipnozė? Ji turi galimybę tą kritinį faktorių, kuris neleidžia prieiti prie pasąmonės, užkalbėti, nukreipti dėmesį kelioms valandoms. Pasitelkdami vizualizacijų pagalbą, nukreipiame jo dėmesį ir nueiname į pasąmonę, po to su ja dirbame, pasiekiame transformaciją. Pasaulyje tai yra plintanti metodika“, – pasakoja Kristina.
Ji neslepia, kad ši veikla jai suteikia daug gerų emocijų, tačiau kartu ji reikalauja ir nemažai jėgų, mat kartais tampa sunku atsiriboti nuo kitų žmonių problemų.
„Atrodo, kas čia yra – pakalbėti, papasakoti, pabendrauti, bet ne. Tai yra dėmesio reikalaujantis darbas, nes kiekviena istorija yra skirtinga. Su vienais žmonėmis darbas einasi greičiau, su kitais lėčiau, vieni žmonės atsiduria kritinėse situacijose, kai išgyvena labai stiprias emocijas, verkia. Turi surasti būdą, kaip palaikyti, ir pati neperimti tų emocijų.
Bet tai labai įdomus darbas, jis mane uždega, veda į priekį. Ta informacija, kurią aš gaunu, atsiskleidžia vis labiau ir labiau, tai yra begalinis mokymasis kiekvieną dieną. Man tai patinka, aš esu vedama stimulo. Aš padėsiu kiekvienam, kuris suras mane, kuriam to tikrai reikės“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
