Dideliame aukštyje nuolat gyvenančių tibetiečių kraujas netirštėja ir lengvai perneša deguonį. Taip pasikeisti kalniečiams užteko vos 3000 metų.
Mokslininkų komanda, vadovaujama JAV Kalifornijos universiteto biologo Rasmuso Nielseno, ypatingąjį geną EPAS1 rado palyginę 50 tibetiečių ir 40 kaimynystėje gyvenančių Han kinų DNR. Abi etninės grupės glaudžiai susijusios, išskyrus vieną svarbią detalę: tibetiečiai gyvena 4000 metrų ir didesniame aukštyje, tuo tarpu Han kinai laikosi arti jūros lygio.
Genetinė mutacija rasta pas 87 proc. tibetiečių ir tik pas 9 proc. kinų.
„Tai vienas dramatiškiausių pavyzdžių, bylojančių genetinius pokyčius šių laikų žmogaus istorijoje, – teigia Nebraskos universiteto genetikas Jay Storzas, kuris tyrime nedalyvavo. – Tai puiki istorija apie tai, kaip žmogaus genetinį fondą vis dar veikia natūralios atrankos jėgos“.
Specialistų skaičiavimais, Tibeto ir Kinijos gyventojų bendruomenės atsiskyrė prieš maždaug 3000 metų.
„Tai visai netolima praeitis, – pažymi Viskonsino universiteto antropologas Johnas Hawksas. – Viskas nutiko besikeičiant pastarosioms 40-čiai kartų.“
Visai nenuostabu, kad atšiaurios Himalajų sąlygos skatina vietinių gyventojų organizmus keistis ir prisitaikyti. Didelis aukštis ir mažas deguonies kiekis ore sukelia reprodukcinių bėdų, pavyzdžiui, persileidimus, mažą kūdikių svorį ir didesnį mirtingumą. Tibetiečiai prisitaikė tokiu būdu, kuris šiaip jau atrodytų nelogiškas: jų organizmuose hemoglobino – baltymo, pernešančio į ląsteles deguonį – niekada nebūna labai daug.
Mokslininkai iki šiol nesupranta, kaip žemas hemoglobino lygis padeda tibetiečiams. Aišku tik tai, kad pernelyg daug šio baltymo sutirština kraują, o tada pasunkėja ir deguonies apytaka organizme. Išlaikę šio baltymo lygį nepakitusį, Tibeto gyventojai išvengė šio neigiamo šalutinio poveikio. Vis dėlto manoma, kad jų organizme turi būti ir kitokių pakitimų, leidžiančių klestėti sąlygose, kai su kiekvienu įkvėpimu gaunama 40 proc. mažiau deguonies nei jūros lygyje.
Laktozės tolerancija, arba gebėjimas virškinti pieną, yra kitas palyginti greitos evoliucijos pavyzdys. Europoje ši genetinė mutacija paplito per pastaruosius 7500 metų, tačiau tibetiečiai įrodė, kad tokie pokyčiai įmanomi ir per dvigubai trumpesnį laiką.
„Gali būti, kad yra ir daugiau pavyzdžių, kai genai keičiasi tokiu greičiu, – spėja R. Nielsenas. – Mes tiesiog pastebėjome šį, kai jis tebevyksta.“
Panašūs tyrimai atliekami vis dažniau, nes duomenys apie žmogaus genus kaupiasi dideliu greičiu, o sudėtingi statistiniai metodai, leidžiantys giliau pažvelgti į genomą, tampa vis tobulesniais.
Parengta pagal Los Angeles Times
