Tai ką daryti kurios nors iš šalių vadovybei, kuriems labai jau trukdo ramiai naktimis miegoti kažkuri kita valstybė, tačiau tuo pačiu nesinori prisiimti milžiniškos rizikos?
Štai čia ir susiduriame su hibridiniu karui.
Jūsų kariai ramiai sau tūno barakuose, laivynas – uostuose. Viskas tylu ir ramu, tačiau kažkokie iki tol niekam nežinomi, tačiau gerai ginkluoti žmonės be skiriamųjų ženklų gadina gyvenimą jūsų priešui, kitos šalies gyventojams, o jūs apsimetate, kad neturite su tuo nieko bendra.
Jeigu pagalvojote apie Kremlių ir karą Ukrainoje, tai būsite teisūs tik iš dalies. Tokios taktikos panaudojimas nėra kažkokia naujiena karybos istorijoje.
Kodėl gi ne mirktelėjus?
Mintys apie tokio pobūdžio karinius veiksmus kilo Vakarų Europos lyderiams, ir tikrai ne pastaraisiais metais.
Kartu su burėmis varomų laivynų atsiradimu, o kartu ir karinių laivynų susiformavimu, daugeliui monarchijų kilo idėja – o kodėl gi mums nemirktelėjus kokiam nors patrankų prigrūsto laivo savininkui ar kapitonui, kad šis išplauktų į atvirą jūrą ir ten pradėtų „netyčia“ puldinėti įvairius priešiškos šalies laivus?
Jeigu jį pričiuptų – apsimesti, kad „mes čia ne prie ko“. Jeigu jis sėkmingai apiplėštų prancūzų, ispanų, olandų ar dar kieno nors laivą – tegul dalijasi grobiu su karaliumi ar karaliene.
Oficialus plėšimas
Piratavimas nėra naujas dalykas, šiuo dalyku profesionaliai užsiėmė dar filistinai. Tačiau piratai visada ir visur buvo laikomi paprasčiausiais plėšikais, kurie išplaukė į atvirus vandenis, kad kitiems nebūtų smagu.
Tačiau 1243-iaisiais Anglijos karalius Henrikas III pradėjo išdavinėti tokiems plėšikams oficialias licencijas. Sąlygų buvo keletas: pasirūpinti įgula, laivu ir ginklais; pulti tik tos šalies, dėl kurios buvo sutarta laivus – tiek karinius, tiek ir prekybinius; dalintis grobiu su monarchu (karalius, karaliene ar tas, kas išdavė leidimą, gaudavo nuo 10 iki 50 proc. grobio – tai kas liko buvo dalijamasi tarp laivų savininkų, kapitono ir įgulos).
Taip atsirado korsarai. Tai yra, buvo suformuota primityvi hibridinio karo forma.
Už tėvynę ir piniginę
Licencijos plėšimui buvo vadinamos „letter of marque“ angliškai arba „lettre de course“ prancūziškai (iš čia ir kilo korsarų pavadinimas).
Nors korsarai ir elgėsi panašiai, kaip įprasti piratai, pastarieji kaip buvo, taip ir liko paprasčiausiais banditais, o korsarai buvo gerbiami žmonės, kuriems pavyko suderinti tiek naudą tėvynei, tiek ir savo pačių piniginei.
BBC tekste pažymima, kad techniškai korsarais buvo vadinami tik prancūzų laivai, turintys „lettre de course“, veikė iš esmės Viduržemio jūros regione ir kovėsi su berberų piratais ar jiems prijaučiančių valstybių laivynais. Tačiau ilgainiui šis pavadinimas tapo bendriniu, kai yra kalbama apie samdomus piratus.
Anglai savo korsarus vadino „privatieriais“, olandai – „flibustjerais“ – pavadinimų buvo daug, tačiau visi jie užsiėmė banditizmu kažkurios valstybės naudai.
Ne silpnų nervų žmonėms
XVII – XVIII amžiai buvo auksinis korsarų (o ir paties piratavimo) laikotarpis. Tuo metu visi, kas tik galėjo – nuo anglų ir olandų ar prancūzų iki fareriečių bandė, visų pirma, užgrobti ispanų galeonus, kurie plukdė auksą į Ispaniją, o antra, perimti į savo kontrolę ispanų teritorijas vakariniame pusrutulyje. Na, ir pulti vieni kitus priklausomai nuo to, kas tuo metu buvo laikomas priešu.
Patrankos, abordažas – Atlanto vandenyno erdvės tuo metu tikrai nebuvo skirtos silpnų nervų žmonėms. Daugelis korsarų mažai kuo skyrėsi nuo paprasčiausių piratų. Norėdami padidinti savo gaunamą pelną jie nevengė gauti „indulgencijas“ iškart iš kelių valstybių, neretai kariaujančių ir tarpusavyje. Svarbiausia buvo nepamiršti, kurį dokumentą kam parodyti.
Atlanto vandenynas pasirodė „per maža rinka“, ir jie greitai persikėlė į Indijos, kur leidimus į kairę ir į dešinę dalijo britų Rytų Indijos bendrovė.
Rytų Indijos bendrovė nuolat konfliktavo su vietiniais valdovais, todėl piratai be jokių skrupulų puldinėdavo indų prekybos ir karo laivus. Prekybiniai portugalų ar olandų laivai taip pat plėšikams buvo gardus kąsnelis.
Daugelis korsarų, nepaisant naudojamų abejotinų uždarbiavimo būdų, savo namuose tapdavo nacionaliniais herojais, apie jų „žygdarbius“ legendos gyvuoja ir iki šių dienų.
Keli žymesnieji:
Seras Francisas Drake’as. Pirmasis anglas, apiplaukęs aplink pasaulį. Išsiskyrė savo ypatinga neapykanta ispanams ir išgarsėjo tuo, kad sėkmingai plėšė jų laivus ir miestus. Atėmė iš ispanų ir parplukdė į Angliją tonas peruviečių sidabro. Ispanijoje jis buvo laikomas paprasčiausiu piratu, banditu, tačiau Anglijoje buvo sutiktas herojumi, ir dalijosi savo grobiu su karaliene Elžbieta I.
F. Drake’as žymus ir tuo, kad į Angliją bei Šiaurės Europą atvežė bulves (Vokietijoje jam net buvo pastatytas ta proga paminklas, kurį 1930-aisiais nuvertė naciai).
Karjeros pabaigoje jis gavo riterio vardą ir netgi užsiėmė politika.
Seras Henry Morganas. Vienas iš sėkmingiausių britų korsarų. Pagrindinė jo bazė buvo Jamaikoje. Ispanų laivus jis skandino ir miestus plėšė Karibų jūros pakrantėse. Jam ir jo parankiniams piratams pavyko pėsčiomis pereiti Panamos sąsmauką ir užimti Panamos miestą Ramiojo vandenyno pakrantėje, kur buvo pagrindinis Peru surinkto sidabro ir aukso sandėlis, kurio turinys vėliau laivais buvo plukdomas į Ispaniją.
Ispanija ne sykį reikalavo iš Londono nuteisti jį dėl piratavimo, tačiau jis turėjo oficialų leidimą, ir vietoje teismo jis tapo Jamaikos gubernatoriumi bei vienu iš turtingiausių Britanijos imperijos žmonių.
Dabartinių istorikų vertinimu, plėšimų metu jis išsiskyrė žiaurumu į nelaisvę paimtų ispanų atžvilgiu. Gavo riterio titulą.
Barbarosa (Baba Oruç oder Arudschas). Turkų kapitonas, pradėjęs savo karjerą nuo paprasčiausio piratavimo. Netrukus gavo oficialų leidimą iš Tuniso emiro, leidusio jam plėšti priešiškus laivus ir uostus, mainais turėdamas atiduoti 20 proc. užgrobto turto.
Kažkuriuo metu Barbarosa netgi tapo Alžyro emiru. Jis buvo žymus dėl savo plėšikavimų Viduržemio jūroje. Žuvo mūšyje su ispanais.
Daugelis kitų korsarų baigė savo gyvenimą liūdnai – arba buvo galų gale nugalabyti priešų, arba žuvo, nepalikę jokių žymesnių pėdsakų istorijoje.
Kaip ir dabartiniais laikais, tokia hibridinio karo atmaina buvo itin patogi valdžiai. Visa rizika, tiek fizinė, tiek ir politinė, buvo perkeliama ant privačių asmenų pečių, kurie „nežinia kuo“ užsiima užsienyje.
Pagalys su dviem galais
Visa tai tęsėsi iki pat XIX a. pradžios. Tuo metu daugelis valstybių suprato, kad nors korsarai bei panašūs hibridinio karo veikėjai – dalykas, aišku, patogus, tačiau tuo pat metu tai atsiliepia ir „kitu galu“. Korsarai pasirodė, su retomis išimtimis, žmonės nepatikimi, besirūpinantys, visų pirma, savo pinigine arba karjera.
Valstybės reikalai juos jaudino mažiausiai, dėl ko dažnai kildavo diplomatinės problemos, nes korsarai reguliariai, kaip ir paprasčiausi piratai, puldavo tuos, kurie pasitaikydavo pakeliui, ignoruodami įvairius politinius susitarimus tarp valstybių. Vėliau dėl to turėdavo aiškintis tų šalių diplomatai.
Daugelis šalių palaipsniui atsisakė šios praktikos – tačiau tik su sąlyga, kad ir kitos imsis to paties. Prancūzija su Anglija – pradedant 1324-aisiais – skelbė apie tai, kad leidimų išdavimas yra naikinamas, tačiau vėlesnis 500 metų trukęs nuolatinis kariavimas atnaujindavo ir oficialius plėšikavimus.
Krymo karas
Visiems teko sulaukti Krymo karo pabaigos. 1856-aisiais septynios galios valstybės pasirašė Paryžiaus deklaraciją, kuria atsisakė korsarų paslaugų. Prie šios deklaracijos prisijungė dar 45 šalys, todėl šis būdas užsidirbti nuo tol tapo neteisėtu daugelyje pasaulio kraštų.
Viena iš istorijoje žinomų išimčių yra Bolivija, kuri 1878 metais pradėjo išdavinėti tokius leidimus karo su Čile metu, nes neturėjo savo laivyno.
Kas toliau?
O toliau, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, ne viskas taip paprasta. Ispanija ir JAV – dvi svarbios jūreivystės šalys – Paryžiaus deklaracijos nėra pasirašiusios iki šiol. Abi šalys vadovaujasi jos principais ir nėra jos pažeidusios, tačiau pasilieka teisę pasinaudoti tokio pobūdžio karinių struktūrų pagalba.
Vašingtonas šiuo klausimu ir apskritai turi mažai pasirinkimo, JAV konstitucijoje yra aiškiai nurodyta, kad Kongresas turi teisę „skelbti karą, išduoti leidimus ir nustatyti taisykles karo grobiui tiek sausumoje, tiek ir jūroje“. Prisijungus prie tarptautinės konvencijos, jiems tektų keisti savo konstituciją.
Rusija 2014-aisiais šokiravo pasaulį okupuodama Krymo pusiasalį. Tuomet kariai be skiriamųjų ženklų, išėjo iš vietos karinių bazių ir užėmė pozicijas visame regione. Maža to, prasidėjo karinis konfliktas Ukrainos rytuose, kuriame aktyviai dalyvavo Rusijos samdomi smogikai, visuomenėje žinomi kaip „Vagner“ grupuotės atstovai. Šios bendrovės, kurios veikla pagal pačios Rusijos įstatymus yra nelegali, vadas Dmitrijus Utkinas 2017-aisiais buvo pastebėtas priėmime pas prezidentą Vladimirą Putiną, iš kurio rankų atsiėmė apdovanojimą.
