Baigėsi generalinio prokuroro paieškų epopėja. Kodėl epopėja? Generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas suskaičiavo, kad nuo liepos 7 d., kai Antanas Klimavičius buvo atleistas iš generalinio prokuroro pareigų, iki Algimanto Valantino paskyrimo į šias pareigas praėjo 139 dienos.
Tačiau tarnybinės padėties nesuvaržyti stebėtojai gali sau leisti skaičiuoti ir kitaip. Vieni generalinio prokuroro paieškų pradžia pagrįstai laiko 2005 metų balandį, kai A. Klimavičius prezidentui buvo pristatytas kaip kandidatas į Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir neliko abejonių, kad turėsime kitą generalinį prokurorą. Kiti paieškų pradžią skaičiuoja nuo 2004 metų pabaigos, prezidentui pirmąkart viešai prabilus apie galimą generalinio prokuroro keitimą. Kad ir kaip skaičiuotum, išeina ilgas laiko tarpas.
Palyginimui – šių metų lapkričio 2 d. atsistatydinus Didžiosios Britanijos darbo ir pensijų reikalų ministrui, jo įpėdinis buvo paskirtas tą pačią dieną. Taip buvo užtikrintas šios ministerijos ir jai pavaldžių institucijų nepertraukiamas darbas. Lietuvos prokuratūros sistema ilgą laiką dirbo laikinumo ir normaliam jos veikimui žalingų – jei ne darbuotojus demoralizuojančių – pranešimų, pasisakymų ir spekuliacijų sąlygomis. Štai prezidentas vis pasiskųsdavo, kad tinkami kandidatai nenori dirbti prokuratūroje, o žiniasklaida diskutuodavo apie prokuratūros „autoriteto nuosmukį“ ar jos „beviltiškumą“ ir nors prokuratūra yra hierarchinė sistema, kandidatais įvardydavo esamų sistemos vadovų pavaldinius. Vien faktas, kad laikinasis Lietuvos prokuratūros vadovas suskaičiavo dienas, išgyventas be generalinio prokuroro, yra iškalbingas.
Ilga ir vis labiau į karikatūrinę panašėjusi generalinio prokuroro pakeitimo procedūra neabejotinai apsunkins Algimanto Valantino užduotį motyvuoti prokurorus našiam darbui ir, svarbiausia, sutelkti pajėgas sistemai modernizuoti. Per penkiolika metų prokuratūra yra mažiausiai reformų paliesta teisėsaugos institucija.
Pradėjus dirbti naujajam generaliniam prokurorui, galima ir būtina prisiminti jo paieškų procesą ir aiškiai pasakyti, kad jis buvo neprofesionalus, neskaidrus ir nedemokratiškas, bei pabandyti išsiaiškinti, kas šiame procese koreguotina. Juo labiau kad panašiai atrenkami kandidatai ir į kitus aukštus nepolitinius postus. Pavyzdžiui, kokiais kriterijais remiantis ir pagal kokią procedūrą Lietuvoje atrenkami kandidatai į Konstitucinį Teismą ir tarptautinius teismus? Įsigalėjusią praktiką, atrodo, geriausiai atspindi viena Europos Komisijos komisarės „atrankos proceso“ detalė – gerokai prieš Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą ministras pirmininkas viešai pasakė, kad jis „jau turi gerą komisarą“. Dar vienas palyginimas su Didžiąja Britanija – atsilaisvinus teisėjo Europos žmogaus teisių teisme nuo šios šalies vakansijai, Didžiosios Britanijos laikraščiuose pasirodė skelbimas norintiems dalyvauti konkurse šioms pareigoms užimti.
Grįžtant prie generalinio prokuroro paieškų ir paliekant nuošalyje subjektyvų veiksnį – žmonių, kurie tą darė, neprofesionalumą, koregavimas turėtų prasidėti nuo atsakymų į du paprastus klausimus: ko buvo ieškoma ir kaip? Kitaip sakant, pagal kokius kriterijus, kas ir kaip nustatė, parinko, įvardijo ir paskyrė generalinį prokurorą?
Pagal dabartinį Prokuratūros įstatymą objektyvių standartizuotų kriterijų įvertinti galimų kandidatų dalykines bei asmenines savybes nėra. Palyginus kartu su A. Valantinu žiniasklaidoje minėtus kelis buvusius kandidatus į generalinio prokuroro pareigas, akivaizdu, kad bendrumo tarp jų buvo mažai. Amžiaus cenzas (35 metai), Lietuvos Respublikos pilietybė, valstybinės kalbos mokėjimas ir aukštasis išsilavinimas – minimalūs slenksčio reikalavimai, bet ne kvalifikaciniai ir savybiniai kriterijai. Kiti du reikalavimai taip pat vargu ar gali būti vadinami kriterijais, nes jie nepadeda atrinkti ir paskirti geriausią kandidatą, veikiau priešingai – atmeta daugumą galbūt tinkamų asmenų iš galimų kandidatų sąrašo. Maža to, kadangi šie reikalavimai racionaliai vargu ar paaiškinami, jie yra diskriminaciniai.
Prokuratūros įstatymas reikalauja, kad kandidatas turėtų ne mažesnį kaip dešimties metų prokuroro, teisėjo arba mokslinį laipsnį turinčio teisės pedagogo darbo stažą. Kodėl manoma, kad generaliniu prokuroru gali dirbti tik šių trijų profesinių grupių atstovai, išaugę uždaroje – kalbant apie teisėjus ir prokurorus – profesinėje terpėje arba turintys nedidelę praktinę patirtį ar visai jos neturintys (teisės pedagogai)? Ką jie tarpusavyje turi bendro, išskyrus tai, kad prisidėjo prie Prokuratūros įstatymo kūrimo? Be abejonės, prokuroro ar teisėjo darbas yra vertinga patirtis, tačiau ar ji pranašesnė už, sakykime, advokato, ombudsmeno, teisinio arba vadybinio darbo valstybės tarnyboje ar tarptautinėje institucijoje darbo patirtį? Veikiau priešingai – kitokia patirtis paprastai praturtina, prisideda prie platesnių pažiūrų formavimo ir naudingų įgūdžių įgijimo.
Taigi pirmiausia reikėtų pagalvoti apie galimų kandidatų sąrašo praplėtimą. Ne tik prokurorams, teisėjams ir teisės pedagogams, bet ir kitiems patyrusiems profesionalams turėtų būti suteikta galimybė pretenduoti į generalinio prokuroro pareigas. Praplėtus šį sąrašą, būtina suformuluoti tiesiogiai su prokuratūros sistemos vadovo pareigomis susijusius kvalifikacinius ir savybinius kriterijus.
Visų pirma generalinis prokuroras turi žinoti pagrindinius demokratijos dėsnius, taip pat prokurorų vietą ir vaidmenį demokratinėje valdžių struktūroje, sugebėti plačiai ir strategiškai mąstyti, nes jis yra sistemos politiką formuojantis pareigūnas, žinoti ir prisilaikyti profesinės etikos standartų, turėti gerus vadybos įgūdžius, sugebėti aiškiai – žodžiu ir raštu – formuluoti mintis, žinoti teisinei valstybei būdingus teisės principus ir mokėti juos taikyti. Laikas keisti iki šiol vyraujantį supratimą, kad geriausi gydytojai turi vadovauti sveikatos apsaugos sistemai, o geriausi teisininkai – teismų ir prokuratūros sistemoms. Juo labiau kad gero teisininko supratimas pas mus nebūtinai reiškia gilią teisininko erudiciją. Kartais tokiam apibūdinimui pakanka atmintinai pacituoti Baudžiamąjį kodeksą.
Antra problema, išryškėjusi per šią generalinio prokuroro paieškų epopėją – nebuvo nepriklausomos atrankos ir, atrodo, nesuprasta jos logika ir vertė. Nors generalinio prokuroro įvardijimas ir paskyrimas negali – ir neturi – būti izoliuotas nuo politinių valdžių dalyvavimo, turėtina omenyje, kad generalinis prokuroras nėra politinio pasitikėjimo pareigūnas. Jis yra renkamas profesiniu pagrindu ir jo funkcija yra nepolitinė. Todėl pirminiame kandidatų nustatymo ir įvardijimo etape turėtų dalyvauti ne vien prezidentas ir jo patarėjai, turintys, viena vertus, neribotą diskreciją, kita vertus, ribotas galimybes išsiaiškinti visus tinkamus kandidatus, bet ir specialistai – vadybos ekspertai, psichologai, teisininkai bei prezidento patarėjai ir visuomenės atstovai. Tokia prezidentui padėsianti grupė galėtų būti sudaroma ad hoc principu, t.y. kiekvienu reikalingu atveju. Jos funkcijos būtų išrinkti kuo daugiau galimų kandidatų, pagal iš anksto nustatytus kriterijus atrinkti ir pateikti prezidentui kelias tinkamiausias kandidatūras ir reikalui esant padėti apsispręsti dėl konkretaus kandidato. Joks teisės aktas nedraudė tokiai grupei atsirasti ir aptariamu atveju, juo labiau kad surasti tinkamą kandidatą sekėsi išties sunkiai.
Specialistų ir visuomenės atstovų dalyvavimas pirmajame atrankos etape ne tik padidintų galimybes atrinkti geriausią kandidatą, bet ir padėtų procesą padaryti profesionalesnį bei skaidresnį ir kartu apsaugotų prezidentą, Prezidentūros darbuotojus bei kandidatą, vėliau pareigūną, nuo politiškai pagrįstų arba apskritai nepagrįstų įtarimų ir spekuliacijų. Tokių, kokie sklando apie Algimanto Valantino paskyrimą ir kurie, šio rašinio autoriaus nuomone, yra nepagrįsti.
Henrikas Mickevičius yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius
