Vaivos Rykštaitės slapyvardžiu rašanti, o realiame gyvenime Justės Winder vardu prisistatinėjanti moteris šiuo metu Lietuvoje pristatinėja pirmąją savo vaikišką knygą, mėgaujasi lietuvišku maistu, o svarbiausia – tėvų, senelių bei seniai matytų draugų kompanija. Havajuose su vyru ir dukrele Žemyna gyvenanti moteris teigia, kad būtent artimieji ir lietuvių kalba yra du dalykai, kurių ji labiausiai pasiilgsta. Vaiva pripažįsta, kad gyvendama svetimoje šalyje kuo toliau tuo labiau romantizuoja Lietuvą ir jaučia didžiulį norą supažindinti dukrą ne tik su lietuvių kalba, bet ir su jos kultūra, papročiais.
- Vaiva, papasakokite, kaip atsiradote Havajuose?
- Kai manęs to klausia, mėgstu juokauti, kad atskridau lėktuvu. Iš tikro Havajuose atsidūriau atsitiktinai. Turėjau skristi į Indiją vesti jogos užsiėmimų, tačiau susilaužiau ranką ir tokio krūvio nebūčiau pakėlusi. Tuo metu buvau labai pasimetusi. Dėl traumos vėl įsikrausčiau gyventi su tėvais, turėjau keletą operacijų, netekau visų savo planų, tad pasiūlymas atvykti į Havajus ir savanoriauti jogos klube buvo tarsi ženklas. Šiaip esu gan racionali ir ženklais netikiu, tačiau tuo metu būčiau skridusi bet kur, o tikėjimas ženklais leido nusiimti atsakomybę nuo savo pačių. Dešimtą dieną būdama Havajuose sutikau savo vyrą.
Kalbant apie ženklus, kai dar nežinojau, kad laukiuosi dukters, su vyru ėjome pasivaikščioti po kalnus ir visą kelią mus sekė šerno jauniklė. Ji buvo tokia drąsi, kad mes su ja fotografavomės, ji lipo pas mus į automobilį. Tik po kurio laiko sužinojome, kad pagal Havajų mitologiją, tai reiškia, kad dvasios pranešė apie būsimą dukterį.
- Daug savo „Facebook“ paskyroje kalbėjote apie tai, kad seniau neįsivaizdavote savęs mamos vaidmenyje. Kaip tai pasikeitė susilaukus dukros Žemynos?
- Labai daug kas pasikeitė. Po Žemynos gimimo užtrukau pusę metų, kol vėl save atradau. Atrodė, kad visi kiti mano vaidmenys – dukros, žmonos, draugės – yra dingę. Buvau tik mama, jutau stiprų hormonų antplūdį. Dabar, manau, esu tokia pati, bet kartu kitokia. Atsirado begalinė meilė žmonėms, kitoms mamoms. Jei dabar žiūriu reportažą, kur kažkas nuskriaustas, iš karto pagalvoju, kad tai kažkieno vaikas, susitapatinu su mama, galvoju, kaip ji jaučiasi. Visos mamos tapo man artimos. Pasikeitė ir gyvenimo būdas, tik tam įtakos turėjo ne tik motinystė, bet ir Havajai. Čia visai kitas ritmas: ramybė, viskas vyksta lėčiau. Jei seniau pergyvendavau dėl to, dabar pati dažnai vėluoju.
- Kada randate laiko rašymui? Ar tam reikia ieškoti įkvėpimo ar tai daugiau disciplinuotas darbas?
- Pirmus pusę metų nesupratau, kas esu. Motinystė užėmė net mano mintis. Dabar rašau per dukros pietų miegą. Vaikytis įkvėpimo neišeina, negaliu paskirti tam visos dienos. Iš to liūdesio susitariau, kad jei parašysiu po puslapį kasdien, tai bus geriau nei nieko. Tai yra tikra disciplina – dvi valandos per dieną. Būna, kad, jei turiu kažką užbaigti, tuomet prisėdu ir vėlai vakare. Bet apskritai naktį man nesidirba, nes ryte turiu anksti keltis ir funkcionuoti kaip mama.
- Kaip gimė mintis parašyti knygą vaikams? Ar tai yra didesnis iššūkis nei rašyti suaugusiems?
- Tokia mintis nebūtų gimusi, jei nebūtų gimusi dukra. Havajų mitologija yra labai spalvinga, tad pusė pasakojimų yra išgirsti ir perpasakoti mano lūpomis, kita pusė – mano fantazijos. Turiu mintį parašyti knygą suaugusiems apie Havajus, tad per vaikus tikiuosi rasti kelią ir į jų tėvelius.
- Dabar gyvenate Havajuose, prieš tai Londone, Indijoje. Kokią vietą Lietuva turi Jūsų širdyje? Ir ar tiesa, kad meilė Lietuvai užpuola tik išvažiavus?
- Aš visada jutau tą meilę Lietuvai. Gal dėl to, kad esu romantiškesnė būtybė. Jaučiu didelę meilę seneliams, tėvams, ypač po dukros gimimo. Jaučiu kaltę, kad ji jų nemato. Kai išvažiavau iš Lietuvos, dariau tai ne dėl to, kad man čia buvo blogai, tiesiog ieškojau nuotykių. Dabar, kai grįžtu, viską matau kitaip. Jaučiuosi tarsi turistė savo šalyje, matau ją vyro akimis. Mane traukia maži miesteliai, kuriuose nesu buvusi, paprastos kaimo kavinės, kur duoda bulvinės košės ir kopūstų sriubos. Norėčiau kurį laiką pagyventi Lietuvoje, bet kol kas niekur nenoriu gyventi visą laiką.
- Sakėte, kad jūsų studijos (Filosofijos magistras) suteikė pasitikėjimo būti namų šeimininke ir dėl to nesigraužti. Kokių dar baimių, nepasitikėjimų atsikratėte su metais?
- Keliaudama atsikračiau lietuviško susikaustymo, nerašytų taisyklių, vyro dėka išmokau šypsotis. Tačiau turiu daug baimių. Pavyzdžiui, gimus vaikui atsirado baimė būti tik mama. Gimus dukrai tarsi užsitraukė šydas ant smegenų: nepamenu žodžių, įvykių, atsirado baimė būti kvaila, nemokėti kalbėti rimtomis, ne vaikiškomis temomis. Pastebėjau, kad Lietuvoje yra mada tyčiotis iš supermamų. Aš savo socialinės medijos paskyroje bandau daryti atvirkščiai. Kalbant apie teigiamus pokyčius, jaučiuosi labiau subrendusi. Atsirado žinojimas, kad galiu pasirūpinti kita gyvybe, vadinasi galiu pasirūpinti viskuo, galiu ramiai priimti sprendimus.
- Užsiminėte apie socialinę mediją. Kaip ją vertinate? Ar reikėjo peržengti kažkokį barjerą viešinant savo asmeninio gyvenimo detales, dukros nuotraukas?
- Žmonės galvoja, kad skaitydami tavo įrašus tave pažįsta, bet tai tėra iliuzija. Pavyzdžiui, daug mano sekėjų tikriausiai nežino, kad Vaiva Rykštaitė nėra mano tikras vardas ir pavardė. Tai mano kuriamas vardas. Aš neįsileidžiu į tikrą asmeninį gyvenimą. Jei pasidalinu savo pusryčių nuotrauka, nereiškia, kad tai valgau kasdien. Kiekvienas nustato savo ribas. Yra tokių, kurie viešinasi vedami savo ego, kiti turi profesinių sumetimų.
- Dažnai laužot romantiškus mitus apie gyvenimą Havajuose. Ar vis tik gera ten gyventi, ar ne?
- Iš tikro priklauso nuo žmogaus. Kai viskas labai gerai, man nėra poreikio kažką rašyti. Tuomet pamirštu apie telefoną, kompiuterį. Atsiradus aštresnėms emocijoms, atvirkščiai – parašau. Iš tikro čia nuostabus klimatas, maistas, gyvenimo kokybė. Kiekvieną sekmadienį plaukiojam su laukiniais delfinais, matom vėžlius, kieme auga mangų, papajų medžiai. Iki šiol neturėjau savo spintoje džinsų, nes jų ten tiesiog nereikia. Vienintelis dalykas, kas man nepatinka – viskas šiek tiek per ramu. Galvojau, kad būtent taip gyvensiu pensijoje. Trūksta naujų pažinčių, kultūrinės dinamikos.
- Lietuvoje šiuo metu vyrauja tendencija, kad pasakyti, jog gyveni ramiai, be streso yra nemadinga. Žmonės jaučia poreikį sakyti, kad lekia ir neturi laiko. Kaip yra Jūsų gyvenime? Ar Havajuose susiduriate su tokiu požiūriu?
- Valstybinėse įstaigose žmonės plepa, neskuba, klausia, kaip man sekasi. Kai įpranti, gyventi pasidaro labai lengva. Pavyzdžiui, kai skridom į Lietuvą, vietoj dukros paso paėmiau vyro pasą. Kitame krašte niekas su manimi net nebūtų diskutavęs, bet čia savo šypsena įtikinau ir jie mane, be dukros paso įleido į lėktuvą, kol draugai įsilaužė į mūsų namus ir staigiai jį atgabeno. Tai labai žmogiška, bet kitur tokios situacijos neįsivaizduoju. Lietuvoje dar dažnai susiduriu su rūstumu, bet tikiuosi, kad kuo toliau, tokio požiūrio bus mažiau.
- Kokie Jūsų artimiausi planai, projektai?
- Kol kas padedu vyrui tvarkyti restoraną, kurį atidarėme Havajuose ir planuojame atidaryti antrąjį. Taip pat sausio mėnesį pasirodys mano romanas suaugusiems, kuris vadinsis „Trisdešimt“. Na, o tolimesniuose planuose, kaip ir minėjau, knyga apie Havajus suaugusiems, kurios dar nepradėjau.
