Eilinis lietuvis, aišku, nesijaučia labai saugus. Išgirdus, kad kitąmet dėl prognozuojamos labai šaltos žiemos Lietuvoje sutriks dujų tiekimas, lietuvį gali apimti noras susikrauti lagaminus ir iškeliauti. Ne, ne kur kojos neša, o ten, kur yra suskystintų dujų terminalų. Pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją.
Susikirto kaip reikiant
Galbūt nuogąstavimai iš piršto laužti. Bet juk buvo pagąsdinta aukščiausiu lygiu. Neseniai privatūs „Lietuvos dujų“ akcininkai – bendrovės „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“ – atviru laišku perspėjo, kad Vyriausybės planuojama dujų sektoriaus pertvarka gali sutrikdyti dujų tiekimą Lietuvai.
Premjeras Andrius Kubilius į tai atsakė: „Šiuos žodžius traktuoju labai paprastai – tai yra viešai išsakytas grasinimas sutrikdyti dujų tiekimą, jei Lietuvos Vyriausybė įgyvendins europines direktyvas. Toks grasinimas mums visiškai nepriimtinas ir netoleruotinas.“
Ryžtingą Premjero atkirtį labai papuoštų atsakomųjų priemonių sąrašas. Pavyzdžiui, kad ir toks veiksmas – jeigu Rusija paskelbs Lietuvai dujų blokadą, mūsų karo laivai išsprogdins Baltijos dugnu jau pradėtą tiesti dujotakį „Nord Stream“. Dar galima pagąsdinti, kad Lietuva blokuos rusiškų dujų tiekimą į Kaliningradą. Ši priemonė, beje, realiausia.
Ne, man nenuvažiavo stogas, tik bandau išlaikyti aukštą gaidą, kurią giedojo Premjeras.
Kas prie vamzdžio?
Vis dėlto pravartu pasiaiškinti, kaip buvo prieita prie tokio grėsmingo tono. Pradėkime nuo naftos. Kitados daug šnekėta, kad Ivanas prie lietuviško naftos vamzdžio nebus prileistas. Pastačius naftos terminalą Būtingėje, naftos galima atsigabenti, pavyzdžiui, iš Venesuelos, kur ją siurbia koks nors Chuanas. Tačiau kol kas jūra atsivežama to paties Ivano naftos, o jis remontuoja sausuma einantį vamzdį ir tyliai sau kikena.
Dujų sektoriuje irgi viešpatauja Ivanas – jo ir ištekliai, jo ir trečdalis „Lietuvos dujų“ akcijų. Kad būtų ne taip baisu priklausyti nuo Ivano, Lietuva, atrodo, pasiryš pastatyti suskystintų dujų terminalą. Tada dujų galėsime gauti ir iš Hasano – Persijos įlankos šalių ar Alžyro.
Dėl energetinio saugumo Lietuvos Vyriausybė susikirto su kitais „Lietuvos dujų“ akcininkais – „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“. Nors pagal Europos Sąjungos direktyvas „Lietuvos dujas“ galima išskaidyti bent trimis būdais. Lietuva pasirinko radikaliausią, kurį įgyvendinus Vyriausybė perims dujų skirstymo tinklus. Valdžios argumentas – taip bus pasiekta Lietuvos energetinė nepriklausomybė.
Įdomus argumentas. Bandau samprotauti remdamasis analogija: iki šiol neteko girdėti teorijos, kad Lietuvos automobilininkų energetinį saugumą gali garantuoti tiktai valstybinis degalinių tinklas.
Skolingi neliks
Konflikte su kitais „Lietuvos dujų“ akcininkais Vyriausybė kol kas elgiasi paslaptingai. Tai skatina sąmokslo teorijų kūrimą. Ar ne todėl mūsų Vyriausybė įsikibo griežčiausio skaidymo modelio, kad, nusavinusi paskirstymo tinklus, paskui juos parduotų reikiamam subjektui: Chuanui, Hasanui ar tam pačiam Ivanui, kuris persivadino Džonu. Neišbraukime iš sąrašo ir Bronislovo.
Vadovėlinė tiesa – siekdami tikslo, Chuanai, Hasanai ir Ivanai mielai pildo slaptas partines kasas ir pavienių politikų kišenes. Paklauskime savęs, apie ką praneša žiniasklaida: apie dujų sektoriaus pertvarką, ar apie tai, kad vyksta stambių politinių kyšių aukcionas.
