Geriausios Baltijos šalių grupės apdovanojimą pelnęs „Happyendless“ trejetas grįžo iš paties muzikaliausio Anglijos miesto Liverpulio, kur lapkričio 6 d. įvyko MTV Europos muzikiniai apdovanojimai.
„Balsas.lt“ nusprendė pakalbinti šių dienų muzikos herojus ir pasiteirauti, kaip jie laikosi.
Italams Nr. 1
- Kaip praleidote laiką Anglijoje?
- Saulius Prusaitis: Ir aktyviai, ir pasyviai. Yra įvairių niuansų. Žinai, savaitės kelionė. Šiaip, iš esmės – fainai. Vien tik dėl to, kad nuvažiavom į tokį renginį ir pamatėme, kaip viskas yra organizuojama, kaip niekas šūdo nemala. Geras įspūdis, visur drausmė ir daug pinigų į tai įdedama. Tiesiog Lietuvos renginių organizatorių svajonė. Pas mus nieko panašaus niekada nebus, kadangi vietiniai renginiai niekada neturės tokio biudžeto.
- Jumis gerai rūpinosi? Gerai maitino?
S. P.: Mes atvykome su 22 grupėmis iš besivystančių regionų, tačiau buvo daug didesnių žvaigždžių. Jie leidybinėms firmoms uždirba multimilijonus. Mumis gerai rūpinosi, turėjom laisvo laiko, mūsų niekas niekur nevežiojo ir netąsė.
- Ar pavyko pabendrauti su tomis superžvaigždėmis?
S. P.: Jos buvo visiškai atskirai. Mes taip pat sėdėjome VIP zonoje, ėjome raudonu kilimu, mus fotkino, davėme interviu ir BBC, MTV ir Estijos radijui. Tiesiog sėdėjome atskirai, bet nesijautėm nei kiek nuskriausti.
- Kodėl nepavyko laimėti dar vieno apdovanojimo?
S. P.: Net nežinau. Nenoriu nieko kaltinti, niekuo spekuliuoti. Italai, kurie irgi pretendavo į tą patį apdovanojimą, sakė, kad jiems visą savaitę mūsų gabalas buvo numeris vienas. Tiesiog nežinau kodėl, nežinau, kokios ten povandeninės, viršvandeninės srovės.
- Ką reiškė jūsų popieriniai mikrofonai?
S. P.: Norėjome į vaizdą grąžinti multiplikaciją. Nežinau, kaip tai atrodė, nors šiek tiek mačiau. Nedrįsčiau teigti, kad pavyko, kad išėjo perteikti mintį.
Užtenka dėmesio, kiek yra
- Kaip į jūsų sėkmę MTV Baltijos apdovanojimuose sureagavo jūsų giminaičiai?
S. P.: Mama paskambinusi pasakė, kad fainai, nors nežinojo, kad esame nominuoti. Išgirdo iš spaudos.
- Ar toks padidėjęs žiniasklaidos dėmesys neužknisa?
Marius Narbutis: Sunku atsakyti, kai nieko neskaitai ir nežiūri... Kaip jis gali padidėti?
S. P.: Stengiamės žiniasklaidos neprisileisti artyn. Ir nelįst, kur nereikia. O kur reikia – įlendam. Manau, jei nesi išprotėjęs šlovės ieškotojas, bendravimas su žurnalistais yra normalus žaidimas. Gali įlįst į „Kakadu“, o gal negali? Nežinau, kiek turime to dėmesio, tiek ir užtenka.
- Dauguma žmonių labai džiaugiasi, kad Lietuva antrą kartą laimi MTV Baltijos geriausios grupės apdovanojimą. Nemažai kas klausia, gal čia koks nors lietuviškos popmuzikos renesansas?
M. N.: Kai laimėsime Europos mastu, tada ir kalbėsim. O kol kas pergales skinam savo kaime. Todėl nemanau, kad galime kalbėti apie kažkokį renesansą.
Jiems duoda – jie rodo
- Tokie atlikėjai kaip Nickas Cave’as ar Mojo Nixonas nemėgsta MTV. Ar jūsų santykis su šia televizija yra geras?
S. P.: Kas yra geras? Mūsų santykis su MTV yra labai paprastas. Mes jiems duodame vaizdo klipus, o jie su malonumu rodo.
M. N.: Jei paklaustum, ar aš pats žiūriu MTV, atsakyčiau, kad mažai praleidžiu laiko priešais televizorių. Taip pat ir MTV nežiūriu.
Andrius Alien: Aš tai žiūriu.
- Man lietuviškas MTV atrodo geresnis nei, pavyzdžiui, suomiškas.
A. A.: Girdėjau, kad amerikiečių pats klaikiausias. Jie vien country varo. Vokietijoje labai daug hiphopo. Pas mus kažkaip nelabai.
- Bet jūsų muzika galėtų atitikti ir MTV2 formatą?
A. A.: Tą eterį reikia užsitarnauti.
M. N.: MTV2 – kieta. Jei įdėtų – būtų malonu. Neskambinam į MTV ir neklausiam, ar leidžiat mus per MTV2. Stengiamės laikytis atokiau ir nelabai stebėt, kur mus rodo. Yra svarbesnių dalykų – tokių kaip muzikos kūrimas. O jei galvosi apie tai, kur tave rodo, nieko nepadarysi.
- Kodėl, jūsų nuomone, jokia kabelinė televizija netransliuoja MTV2?
M. N.: Nemanau, kad būtų mažesnis poreikis nei tradicinis MTV.
S. P.: Galbūt kažkas kažkur ofise suskaičiavo, kad reitingai bus per žemi. Čia komercija, šito reiktų klausti MTV bosų.
Harmonija ir melodija
- Kiek svarbu atlikėjui jausti laiko dvasią ir kurti šiam laikotarpiui aktualią muziką?
M. N.: Pasakysiu taip: geros dainos laikotarpių neturi. Jokio skirtumo. Juk šiais laikais kuriama įvairaus laikmečio muzika.
S. P.: Pažiūrėk – Amy Winehouse ir visa kita. Juk išryškėjo 60-ųjų stilistika. Visas grūvas ir panašiai.
M. N.: Padaryk, kad gabalas būtų geras, ir jokio skirtumo, koks jo rūbas ar stilius.
- Tačiau egzistuoja tam tikros mados?
A. A.: Su kiekvienu dideliu vienos grupės pasisekimu yra penkiasdešimt ją kartojančių. Taip buvo visais laikais. Manau, kad Bacho gyvenime irgi taip buvo. Tik tie jo pasekėjai neišgarsėjo.
- Ar keisitės ateityje, ar išliksite tokie patys?
A. A.: Keisimės, kaip keičiasi kiekviena grupė, gyvendama savo gyvenimą, ieškodama kažko naujo, kažką atrasdama, kažką prarasdama.
S. P.: Klausytojas vis tiek supras, kad čia „Happyendless“.
M. N.: Kertiniai mūsų kūrybos akmenys būtų graži harmonija ir melodija. Visa tai klausytojai tikrai pas mus ras.
S. P.: O kad keisimės, tai faktas. Jaučiu, kad ir pankūchos pavarysim. Pirmam albume bus bliuzo gabalas. Tiesiog kaip jautiesi, taip ir darai. Stengiesi, kad būtų linksmiau.
M. N.: Niekada nesiekėm eiti kažkokiais stiliais ir stereotipais, kadangi šiais laikais tai juokinga.
Demokratinė diktatūra
- Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas?
M. N.: Ateina Sauliukas ryte su gitara. Sako: „Žiūrėk, Marianai: La La La La“. Tada aš sakau: „Davai padarom čia taip“, o Andriukas sako: „Davai čia uždedam dar šitai“. Pasižiūrim trise – tinka! Po penkių minučių – netinka! Darom kitaip. Va taip ir vyksta kūrybinis procesas. Pas mus iš tiesų yra demokratija. Esame sutarę, kad darom taip, kaip nori dviese.
S. P.: Demokratinė diktatūra.
S. P.: Mes mokame labai gerai pasiginčyti. Sveikai.
M. N.: Dievas, sako, myli trejybę.
A. A.: Trejas devynerias.
- Ar ginčo metu būna žiaurių konfliktų?
M. N.: Mes niekada nelendam į asmeniškumus. Niekada, per jokius konfliktus. Niekas nesako: „O tu esi gaidys“. Tiesiog kaip darbe vyksta ginčai dėl darbo. Pasiginčijam, nueinam, parūkom. Pradedam kalbėtis apie kitus dalykus – juokiamės.
- Dažniausiai grupėse konfliktai vyksta koncertinių turų metu. Kartais muzikantai padega viešbučių lovas ar muša vienas kitą su sintezatoriais. Pas jus tokios įtampos nebūna?
S. P.: Be abejo, būna. Mums nėra aštuoniolika, todėl niekas negali paimti už plaukų ir tąsyti po Latviją, Estiją, Lenkiją ir Portugaliją. Mes turim savo namus, kur yra jauku. O kai mus paima ir perdeda į kitą erdvę, prisigalvojam visokių nesąmonių, nes kartais tave užknisa ten būt, o kartais neužknisa. Tiesa, niekada neturėjome labai ilgo koncertinio turo.
M. N.: Aišku, sunku būna.
S. P.: Manau, kad jei taip atsitiks, reiks tenkinti kažkokias sąlygas. Turėt kampą, kur gali įdėt galvą, kur gali pailsėt.
M. N.: Kaip rokeriai nevažiuosim su čemodanais belekur belekaip.
- Bet jei vieną dieną tapsite supergrupe, tai turėsite ir autobusą, kur bus baseinas, merginos, vieta galvai įdėti?
M. N.: Niekas nežino, kaip ten bus. Gal eisim gatve rytoj ir Sauliukui plyta ant galvos nukris. Tada baigsis visi turai.
- Ar tokiu atveju išliktų grupė? Kaip „Queen“ be F. Merkurio?
M. N.: Mes jo kloną padarysim, be rankų ir kojų. Neverta svarstyt.
Juokingai, bet ne atmestinai
- Kokie ateities planai? Turite medžiagos naujiems darbams?
M. N.: Kai baigėme albumą, penki ar šeši gabalai buvo pasilikę. Jie buvo per sunkūs, todėl neįtraukėm į albumą. Medžiagos turim.
S. P.: Mes pastoviai dirbam. Kiekvienas iš mūsų sėdi namie, studijoje ar darbe, ir kai turim laisvo laiko, imama ir daroma. Daug mažų gabaliukų. Tūkstančiais, kuriuos junginėji, prikūrinėji. Čia tokia rutina. Manau, kad esame kūrybingi. Aš jaučiuosi kietai.
M. N.: Kas mums belieka. Mes tikrai grosime, nes nieko daugiau nemokame daryti. Kartais pagalvojam, ar pavyks, tačiau per tuos dešimt metų tiek pridarėm visko, jog visą laiką kažkas pavyksta. Dėl to atsirado pasitikėjimas savo jėgom. Supratom, kad bent šūdo tikrai nepadarysim. Gal bus prasčiau, gal geriau, gal kažkam nepatiks, bet šūdo tikrai niekad nebus.
S. P.: Nedarysim atmestinai. Galime ką nors sukurti juokingai, bet ne atmestinai.
