Daugelis mokslininkų prisipažįsta manantys, kad Marse egzistuoja ar bent jau kažkada egzistavo gyvybė.
Tačiau tokia prielaida iki šiol neįrodyta, rašo britų dienraštis „The Times“. Nėra patikimo patvirtinimo, kad Raudonojoje planetoje egzistuoja mikrobai ar bent organiniai junginiai, tačiau Marsą tyrinėjantys mokslininkai nori tikėti, jog žmonija aptiks jame gyvybės pėdsakų, kai tik turės tinkamų technologijų ir galės panaudoti jas tinkamose planetos vietose.
Pasak leidinio, toks kai kurių specialistų įsitikinimas susijęs su užuominomis į organinių junginių požymius, kuriuos 1976 m. Marse užfiksavo NASA zondai „Viking“. Vis dėlto patikimų įrodymų jie nepateikė.
Kitus įtikino per pastaruosius 10 metų į Marsą pasiųstos kosminės flotilės pasiekimai, pastebi „Times“. Orbitinės stotys „Mars Global Surveyor“, „Mars Odyssey“ ir „Mars Express“ bei „Spirit“ ir „Opportunity“ marsaeigiai nustatė, kad ši šalta ir sausa planeta praeityje buvo šiltesnė ir drėgnesnė.
Yra žinoma, kad vanduo Marse egzistuoja iki šiol – ašigaliuose po gruntu susikaupusio ledo pavidalu. Mokslininkai netgi mano, kad kartais šis ledas ima tirpti, ir vandens srautai pradeda veržtis į paviršių. 1999 ir 2005 metais padarytose nuotraukose matyti neseni kanalai, kuriuos aiškiai suformavo vanduo.
Tai labai svarbu, nes visur Žemėje, kur tik yra skysto vandens, yra ir gyvybė. Jei Marse vanduo plačiai paplitęs, galima tikėtis rasti ten gyvų organizmų. Gal Marso organizmai jau išnyko, o gal tebėra anabiozėje, kaskart „prabusdami“, kai tirpdamas ledas virsta vandeniu.
Kol kas visi įrodymai, kad Marse yra vandens, yra netiesioginiai, pastebi „Times“. Juos pateikė planetos paviršių stebinčios orbitinės stotys ir marsaeigių atlikti geologiniai grunto tyrimai. Ant akmenų buvo aptikta požymių, jog kadaise planetoje būta vandens. Tačiau iš Žemės atsiųsti robotai dar turės panardinti savo manipuliatorius į tikrą Marso drėgmę. Tai padaryti atvyko „Phoenix“. Šis zondas buvo specialiai pasiųstas į Marso Šiaurės ašigalio regioną, nes čia po žemės paviršiumi sukauptos milžiniškos sušalusios vandens atsargos.
Iš visko sprendžiant pirmosios „Phoenix“ perduotos nuotraukos tai patvirtina, rašo „Times“. Nors paviršiuje ledo nematyti, jame galima įžvelgti vadinamuosius daugiakampius – iš Marso orbitos pastebėtus paviršiaus darinius, kurie, kaip manoma, susidarė atitirpstant ir vėl užšąlant gruntui.
„Phoenix“ turi 2,35 metrų ilgio mechaninę ranką. Naudodamas ją aparatas gali iki 50 centimetrų prasigręžti į Marso gruntą. To pakaks, kad būtų pasiektas ledo sluoksnis ir pirmą kartą tiesiogiai ištirtas Marso vanduo. „Phoenix“ neturi gyvybės paieškoms skirtos mokslinės įrangos, tačiau galės lede aptikti cheminius gyventi tinkamos aplinkos požymius. Be to, aparatas tirs Marso ašigalio orus.
Nepriekaištingas „Phoenix“ nusileidimas jau savaime sukėlė triumfą, rašo „Times“. Marsas kartais vadinamas „kosmoso Bermudų trikampiu“, nes ankstesnės kosminės misijos labai dažnai sužlugdavo. Buvo prarasta daug orbitinių zondų, ir tik 5 ankstesni bandymai nusileisti Marso paviršiuje baigėsi sėkmingai. 2003 m. nutrūko ryšys su D. Britanijos zondu „Beagle 2“, kai tik šis įėjo į atmosferą, o 1999-aisiais pradingo NASA aparatas „Mars Polar Lander“.
Naujoji ekspedicija svarbi dar ir dėl to, kad suteikė galimybę išbandyti aparato nusileidimo technologiją. Daugeliu atvejų į Marsą leidžiami zondai į jo paviršių atsitrenkdavo apsauginėmis oro pagalvėmis, tačiau „Phoenix“ minkštai nusileido panaudojęs raketinius variklius, kurie sumažino jo kritimo greitį.
Planuojama, kad „Phoenix“ baigs savo misiją po 90 Marso parų, kurios trunka apytiksliai 40 minučių ilgiau, nei Žemės. Tačiau, atsižvelgus į marsaeigių „Spirit“ ir „Opportunity“ patirtį, neatmestina galimybė, kad aparatas veiks kur kas ilgiau. Minėtieji NASA zondai turėjo veikti 6 mėnesius po to, kai 2004-ųjų sausį nusileido Marso paviršiuje, tačiau darbuojasi iki šiol, rašo „Times“.
