Nemylimų, išmetamų, skriaudžiamų gyvūnų apstu, tačiau netrūksta ir žmonių, realiai gyvenančių jų bėdomis dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę.
„Geresnių žmonių, ko gero, daugiau nei blogų“, – tikina Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Ne vien gražioji pusė
Gyvūnų globos namus, anot jų įkūrėjos R. Liberienės, panevėžiečiai remia (kas medžiagomis voljerams įrengti, kas piniginėmis aukomis) pagal galimybes – po keliolika litų ir net po kelis šimtus.
Būta atvejų, kai atseikėtas ir visas tūkstantis. Tarp aukojančiųjų nemažai jaunų žmonių.
Neatsilieka ir mokyklos, organizuojančios įvairias akcijas beglobiams gyvūnams paremti.
Ne ką mažiau, sako R. Liberienė, vertinama ir pagalba žmonių, draugiją remiančių savo darbu. Tai ne vien savanoriai, aukojantys laisvalaikį gyvūnų priežiūrai. Yra žmonių, kurie savo iniciatyva verda globos namų augintiniams maistą.
Kaimiškyje įkurtuose gyvūnų globos namuose veiklos ir taip netrūksta. Čia priglaustos kelios dešimtys šunų, dar kažkiek jų laikoma ir Panevėžyje, „Panevėžio specialaus autotransporto“ teritorijoje.
Kačių taip pat turima nemažai. Praėjusią itin žvarbią žiemą jos globotos savanorių namuose – kad nereikėtų rūpintis šildymu. Tokioms iš aukų išsilaikančioms organizacijoms svarbus kiekvienas litas.
Darbas su beglobiais gyvūnais nėra paprastas. R. Liberienė džiaugiasi, kad kandidatai į savanorius ateina pas juos vedami gražios prasmingos idėjos pasidalyti meile ir šiluma su likimo nuskriaustais mažesniaisiais broliais. Tačiau ne vienas jų, deja, būna susikūręs savo viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Ir ši vizija būna labai nutolusi nuo tikrovės, kurioje – ir krūvos parazitų, ir sunkūs sužalojimai, žaizdos, sergančių gyvūnų slauga ir neišvengiamas išsiskyrimas su tais, kuriuos tenka užmigdyti.
„Ne visi savanoriai išlaiko. Ypač tokie, kurie nori tik ateiti paglostyti gyvūną, pasigrožėti“, – Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė neslepia, jog tie savanoriai, kuriems nė motais fiziniai sunkumai, kartais būna priversti pasitraukti dėl emocijų – tiesiog neištveria žmonių žiaurumo.
„Bet jei tik sėdėsime ir verksime, tos prieglaudos nebus“, – sako R. Liberienė.
Per tris pirmuosius šių metų mėnesius prieglaudoje pastogę buvo radę 850 šunų. Tarp jų yra ir tikrų senbuvių, galima sakyti, užaugusių globos namuose. Radus tokiems šeimininkus, ypač džiaugiamasi, nors ir per ašaras: prie globotinių taip prisirišama, kad būna skaudu skirtis.
Nors kituose miestuose laisvų vietų prieglaudose nebėra ir gyvūnai laikinai nebepriimami, Panevėžyje iki šiol stengtasi priglausti visus kiek įmanoma. „Prigrasau savanorius nepriimti nieko, bet...“ – liūdnai šypsosi R. Liberienė, kone kasdien sulaukianti savanorių skambučių apie kur pririštą ar gatvėje valkataujantį šunį – nepaliksi juk likimo valiai.
Aukoja ir šeimos laiką
R. Liberienė jau seniai pratusi prie to, kad žmonės skambina vos ne ištisą parą. Vėliausias (arba ankstyviausias – kaip pažiūrėsi) skambutis buvo trečią ryto. Veikiausiai kompanija kažką šventė ir vieną įkaušusį svečią užplūdo jausmai – trūks plyš prisireikė šunyčio.
Pirmąją gyvūnų prieglaudą R. Liberienė buvo įkūrusi dar prieš gerą dešimtmetį – savo namuose. Apie jokį finansavimą anuomet negalėjo būti ir kalbos. Teko patiems išlaikyti. O ir laiko nebelikdavo kam nors kitam, tad ilgainiui prieglaudą teko uždaryti. Liberių namuose tapo ramiau. Ir nors šeima vis tiek gyveno šunų apsuptyje, šeimininkę kamavo kilnaus darbo ilgesys.
Bėgo metai, visuomenės požiūris į benamius gyvūnus keitėsi. Moteris vėl ryžosi imtis panašios veiklos. Nors šį kartą prieglaudą kūrė ne savame kieme, R. Liberienės darbo grafikas vėl grįžo į ankstesnes vėžes. „Dirbu ir dieną, ir naktį. Darbas ištisai!“ – sako ji.
Moteris ne kartą galvojo išjungti telefoną bent nakčiai, bet vis atsiliepia – širdis neišlaiko. Įsteigusi pirmąją prieglaudą, R. Liberienė dirbo kartu su vyru. Dabar prisipažįsta kartais išgirstanti sutuoktinio priekaištų, kad šeimai nebelieka tiek laiko, kiek norėtųsi.
Žmonių yra visokių
R. Liberienė neslepia, kad išgirstanti ir skaudžių apkalbų. Jos teigimu, visada buvo žmonių, žiūrinčių per prieglaudos tvorą ir tvirtinančių, kad gyvūnai nešeriami, negirdomi, neskiepijami.
Pasak gyvūnų globos namų vadovės, visi jų globotiniai prižiūrimi, gal net geriau nei dauguma gyvenančių namuose. „Dažniausiai tai būna iš niekur ištraukti priekaištai“, – patikina moteris, nesigailinti sprendimo vėl imtis tokios veiklos, net jei už gerus darbus kartais atsimokama nepagrįstais priekaištais.
Kartais R. Liberienei ir jos padėjėjams daugiau tenka dirbti su žmonėmis nei su gyvūnais. Kaip ir atsikratančiųjų keturkojais, taip ir norinčiųjų juos priglausti pasitaiko visokių. Prieglaudos savanoriams yra tekę susidurti su atveju, kai vienas būsimas globėjas, be gyvūno, pageidavo dar ir vos ne taksi paslaugų – paimti iš autobusų stoties nustatytą valandą, vėliau parvežti.
Na, o pamestinukų globos namų darbuotojai užtektinai randa ir savo teritorijoje: įmestų per tvorą ar netoliese pririštų prie medžio. Gerai, kad kai kurie dar paskambina ir perspėja. Kartais atveža šuniukus, sukištus į maišą. „Tokiais atvejais tenka ir pykti, ir balsą pakelti“, – neslepia R. Liberienė.
Ji svarsto, ar gali būti, kad žmonės vis dar nenutuokia, kuo iš tiesų užsiima gyvūnų globos organizacijos, jei skambina savanoriams ir tikisi, jog šie per kelias minutes atskubės, pavyzdžiui, kačiuko iš medžio iškelti. „Turi dirbti kaip greitoji pagalba“, – taip savo darbą apibūdina R. Liberienė. Ir niekam nė motais, kad visi savanoriai dirba be atlygio, benziną kelionei perka iš savo kišenės. Ir ne visada, kad ir kaip norėtų, gali mesti šalin tiesioginį darbą.
Sykį maždaug dešimt gyvūnų sugrąžino naujieji šeimininkai, keturis teko paimti iš naujų namų – patikrinus ar gavus pranešimų paaiškėjo, jog keturkojai laikyti netinkamomis sąlygomis. Nuspėti tokius atvejus, pasak R. Liberienės, labai sunku: globotinio ateinantys žmonės atrodo padorūs, mylintys.
Yra ir džiaugsmingų istorijų, kuriomis globos namai visada stengiasi pasidalyti socialiniame tinkle „Facebook“. Pavyzdžiui, šeima iš Biržų sutiko priglausti aklą bedantį pekinų veislės šunelį, prieglaudoje išbuvusį pusmetį.
Nepagailėjo „nerealių“ pinigų
Liberių sodyboje šiuo metu sukiojasi septyni šunys. Būta laiko, kai gyveno ir keturiolika nuosavų augintinių. Dauguma jų buvo kone vieno amžiaus, tad per vienus metus šeima neteko net keturių šunų. Anot R. Liberienės, net ir žinant, kad augintiniai gyvena trumpiau, susitaikyti su tokiomis skaudžiomis netektimis nebūna lengva. Moteriai gyvūnai yra daugiau nei gyvenimo būdas – visas gyvenimas. Gal dėl to, kad, kai gimė Rūta, jos tėtis į namus parnešė šuniuką. „Taip visą gyvenimą su šunimis“, – sako R. Liberienė.
Nuo 14 metų ji lankė kinologų kursus, vėliau norėjo studijuoti veterinariją, tačiau mama nesutiko.
„Sakė, su karvėmis, kiaulėmis dirbsi, o to nenorėjau. Norėjau darbo su šunimis ar zoologijos sode“, – pasakoja. Galiausiai Rūta baigė Kauno medicinos institutą. Ir vos pradėjusi savarankiškai gyventi įsigijo niufaundlendų veislės šunį. Lietuvoje tai buvo antroji šios veislės kalytė. Už ją tuo metu gimdymo namuose dirbusi ir 70 rublių atlyginimą gaudavusi jauna moteris atidavė 550 rublių. „Tais laikais tai buvo nereali kaina. Visi stebėjosi“, – prisimena R. Liberienė.
Visi Liberių šeimos nariai myli šunis. Dukra augina penkis – juk augo irgi kartu su gyvūnais. Mama buvo išmokiusi niufaundlendą nueiti į parduotuvę – pardavėjos sukraudavo į krepšelį mišinėlius ir pieną, kad šuo parneštų šeimininkei.
Vidurinėlis R. Liberienės sūnus augo, kai namuose buvo dar daugiau šunų, o mažasis – jau veikiant prieglaudai. „Vaikai užaugo tarp krūvos šunų, užtat nė vienas niekada nesirgo!“ – tikina jų mama.
Iš septynių šiuo metu Liberių auginamų keturkojų trys paimti iš prieglaudos. Kiekvienas jų į šeimą atėjo su savo istorija.
Basetę Basę žmonės rado pusnyje. Iš pradžių kalaitė buvo nemeili, sirgo, buvo akivaizdžiai neprižiūrėta – net atsiradus šeimininkams, pasak R. Liberienės, jos nebūtų grąžinę.
Džeko Raselo terjero Džekučio istorija irgi išskirtinė: lietuvio paimtas iš prieglaudos Anglijoje, vėliau pateko į prieglaudą Lietuvoje. Tiesa, ne dėl to, kad naujasis šeimininkas nemylėjo, o kad sunkiai susirgo ir mirė. Labradore Mėta šeimininkai atsikratė gimus vaikui.
Niufaundlendė, meiliai vadinama Saulute, tapo kalėdiniu stebuklu: kaip tik prieš šventes šeima neteko paskutinio šios veislės šuns ir labai norėjo įsigyti kitą.
Namuose dar gyvena šelti veislės kalytė Šeila, malinua, belgų aviganė, Chimera ir taksė Bitė – visiems užtenka vietos ir meilės. R. Liberienė tikina, kad išmaitinti tiek gyvūnų nėra sudėtinga. Nors atsikratydami šunimis žmonės neretai teisinasi neturintys kuo šerti. „Jei jau turi sau, užteks ir šuniui“, – įsitikinusi gyvūnų globėja.
Daiva SAVICKIENĖ
