Amerikiečių atropologės Pat Shipman teigimu, santykių su gyvūnais vystymas – žmonijos evoliucijos variklis, kalbos, galios ir jausmingumo šaltinis.
Guardian.co.uk rašoma, kad žmonės tapo planetos valdovais dėl meilės gyvūnams – ta suteikė mums neįveikiamą galią gamtos ir jos sutvėrimų atžvilgiu. Ši tezė priklauso garsiai amerikiečių antropologei, teigiančiai, kad mūsų priešistorinių protėvių santykiai su kitais sutvėrimais – įskaitant ir medžiojamuosius, maistui vartojamus ar auginamus kaip naminius gyvulius – lėmė pasaulinį žmogaus dominavimą.
„Artimai bendraudami su gyvūnais protėviai sukūrė modernesnius įrankius, taip pat išvystė bendravimo, komunikacijos įgūdžius, įskaitant ir kalbos dovaną“, – sako antropologė. – „Gyvūnai taip pat mus išmokė jautrumo – privertė suvokti, kad ir kitos rūšys turi jausmus, emocijas, mintis, be to, jie padėjo mums išvystyti gyvybinius įgūdžius, tokius kaip atjauta, supratingumas ir kompromiso siekis“.
„Seniausias ir svarbiausias žmogaus evolucijos variklis – santykių su gyvūnais vystymas. Tačiau šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje mes su gyvūnais turime vis mažiau ir mažiau kontakto. To pasekmės gali būti potencialiai katastrofiškos“, – įspėja mokslininkė.
P. Shipman manymu, žmonijos ir gyvūnijos ryšys užsimezgė prieš 2,5 milijono metų, kai mūsų protėviai ėmė gaminti pirmuosius įrankius. Tokių nuskeltų akmenų gabalėliai vis dar mėtosi Rytų Afrikoje. Jie liudija protėvių smegenų mentalinę transformaciją.
„Šie beždžionžmogiai nesumanė tiesiog paimti akmenis ir panaudoti juos kaip plaktukus, medžiojimo ir augalininkystės įrankius. Jie suformavo tuos akmenis specialiems tikslams. Savo smegenyse turėjo susikūrę vaizdą, kokių įrankių jiems reikia tam tikram tiklui pasiekti, ir tašė didelį akmenį tol, kol išformavo būtent tai, ko jiems tuo metu reikėjo“, – kalba amerikietė.
O jiems reikėjo įrankių apdoroti skerdienai. Kitais žodžiais tariant, pirmiausia aštrios akmeninės plokštelės buvo naudojamos ne kaip įrankiai augalams pjaustyti ar gyvūnams žudyti, bet jau nuo kitų grobuonių rankos žuvusių gyvūnų likučiams apdoroti. Beždžionžmogiai mėsos prasimanydavo misinėdami leopardų ir kitų plėšrūnų jau sumeždžiotų gyvūnų palaikus. Apsiginklavę aštriomis akmeninėmis ašmenimis jie galėdavo greitai atsirėžti gerą mėsos gabalą nuo, pavyzdžiui, antilopės skerdienos likučių, kol jų pačių nepartiesė kvapo priviliotas liūtas.
Tai ir buvo, antropologės nuomone, lūžio taškas, kuomet užsimezgė ypatingi žmogaus ir gyvūnų ryšiai. „Iki tol mes buvome grobis. Plėšrūnai mumis misdavo. Tuomet – dar prieš pradėdami medžioti patys – mes ėmėme misti skerdiena. Mėsa mūsų priešistoriniams protėviams buvo ypatingai geras maistingumo šaltinis. Vis dėlto rizika tapti plėšrūno grobiu – tiek mėsinėjant, tiek medžiojant patiems, išliko pakankamai didelė. Tam, kad kiek įmanoma geriau apsisaugotų nuo liūdnos baigties, jiems teko perprasti įvairių gyvūnų rūšių elgseną – ir medžiojamųjų, ir medžiojančiųjų.“
„Pavyzdžiui, mes (mūsų protėviai) išmokome atpažinti, kada liūtai ruošdavosi poravimuisi – kai patinas imdavo puikuotis ir vilioti pateles. Tuo metu jis būdavo užsiėmęs kitais dalykais, o mes galėjome ramiai pasinaudoti jo sumedžiotu grobiu. Lygiai dėl tokios pačios priežasties mes įgavome žinių apie gyvūnų migraciją – pavyzdžiui, antilopių gnu ir kitų“, – sako P. Shipman.
Galiausiai, aplinkos ir ypatingai gyvūnijos pasaulio tyrinėjimas, perpratimas tapo kertiniu žmogaus išgyvenimo akmeniu. Tai puikiai iliustruoja piešiniai olose. Jie yra maždaug 20 000–30 000 metų senumo, o tai mums liudija, kad per 2 milijonus evoliucijos metų žmogus tapo visiškai priklausomas nuo gyvūnų.
„Šie piešiniai yra nepaprastai gražūs ir meniški. Kartais olose dėl jų net buvo įrengiami pastoliai. Kartais būdavo įveikiami milžiniški atstumi tik dėl reiklingos spalvos pigmento. Ir visos šios pastangos vien tam, kad būtų nupiešti ne kas kita, o gyvūnai, gyvūnai, gyvūnai.Ten nerasite jokių peizažų ir tik skurdžius žmogaus siliuetus. Tuo tarpu liūtų, elnių, arklių, bulių ir kitų gyvulių piešiniai – įstabūs. Mes buvome pakvaišę dėl gyvūnų, nes nuo jų absoliučiai priklausėme“, – dėsto antropologė.
Neilgai trukus nuo šių piešinių sukūrimo, buvo prijaukintas pirmasis gyvūnas – šuo. Po jo sekė arklys, avis, ožka ir kiti. Šis raidos etapas buvo ypatingai svarbus. Prisijaukindami kievieną iš šių gyvūnų, žmonės turėjo perprasti jų mąstyseną. Tokiu būdu išsivystė ir stiprėjo atjautos, supratingumo jausmai – tiek santykiuose su gyvūnais, tiek – tarpusavio.
Amerikietės mokslininkės manymu, mūsų rūšies santykiai su gyvūnija šiandien puikiai įrodomi pasitelkiant naiminių gyvūnų auginimo pavyzdį. „Žmonės yra vienintelė Žemės rūšis, turinti tokį santykį su kita rūšimi“, – sako P. Shipman. „Jokia kita rūšis nešvaistytų savo išteklių kitos šeimos nariui, ką jau kalbėti apie kitos rūšies narį. Tačiau mes taip elgamės dėl to, kad su tam tikromis rūšimis esame išvystę ypatingai artimus ryšius, be to, jų dėka išsiugdėme empatijos kitiems sutvėrimams jausmą. Tai išskirtinis žmogaus bruožas. Mes iš gyvūnų gavome ypatingai daug – daug daugiau, nei patys suvokiame ir įvertiname“.
Deja visuomenė tampa vis labiau ir labiau urbanizuota ir šie ryšiai ima trūkinėti– „mūsų saitai su gyvūnų pasauliu yra labai brangūs ir trapūs, reikia dėti visas pastangas, siekiant juos išsaugoti“.
