Albinas Čaplikas VL žurnalistas
Jei vyksite į Pietų Prancūziją, pakeliui patariu nors pusę dienos praleisti senajame Kliuni (pranc. Cluny) miestelyje, Burgundijos regione. Paklaidžiokite siaurutėmis šio miestelio gatvelėmis, užsukite į bažnyčias, pastatytas prieš tūkstantį metų, ir pajuskite ten stabtelėjusio laiko svorį. Šiame miestelyje vienuoliai benediktinai 1088–1130 m. pastatė Šv. Petro ir šv. Povilo baziliką, kuri buvo didžiausia bažnyčia pasaulyje iki tol, kol XVI a. buvo perstatyta Šv. Petro katedra Romoje. Tačiau šiandien mus labiausiai domina 910 m. Kliuni miestelyje įkurtas tiesiogiai popiežiui priklausęs Benediktinų vienuolynas. Čia, Benediktinų vienuolyne, 998 m. pirmą kartą istorijoje buvo aukojamos mišios už visus mirusiuosius, o Kliuni vienuolyno abatas Šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų Šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius. Po kelių šimtmečių, 1311 m., Vėlinių šventė oficialiai įvesta į Romos katalikų liturgiją. Taigi galime daryti išvadą, kad Kliuni vienuolyne Vėlinės tapo katalikiška švente. Po Lietuvos krikšto vienuolių benediktinų dėka šią šventę imta švęsti ir Lietuvoje.
Iki tol kaip tik šiuo metų laiku ir pagoniškoje Lietuvoje buvo rengiamos gyvųjų ir mirusiųjų vaišės, dėkojant jiems už derlių. Pasak etnologo Liberto Klimkos, mūsų protėviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės padeda mums gerais patarimais, globoja ir saugo mūsų laukus nuo įvairių stichinių nelaimių ir ligų. Tokias šventes aprašo netgi metraštininkai, pavyzdžiui, mums gerai žinomas Janas Dlugošas (XV a.), Motiejus Strijkovskis (XVI a.) ir kt. Beje, kaip tik M.Strijkovskis rašė, kad lietuviai rudeninę mirusiųjų paminėjimo šventę dar vadino Ilgėmis. Jos metu kapinėse buvo ruošiamos vaišės vėlėms. Įdomu tai, kad Žemaitijoje Ilgės buvo švenčiamos dar XIX a. pradžioje. Rytų Lietuvoje ši šventė buvo vadinama Vėlinėmis.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad ta šventė Lietuvoje trukdavo tris dienas. Ji būdavo švenčiama ne namuose, o ten, kur mirusieji būdavo deginami, t. y. šalia kapinių. Per šventę būdavo ne tik aukojama dievams, bet ir geru žodžiu prisimenami išėjusieji. Neverta baimintis, kad ir iki šių dienų jau katalikiškoje Lietuvoje švenčiant Vėlines, išliko kruopelytės tradicijų, menančių pagoniškus laikus. Tai pastebėjo ir garsus lietuvių bei lenkų poetas Adomas Mickevičius. Poemos „Vėlinės“ pratarmėje jis rašė, kad Lietuvoje bei Prūsijoje Vėlinėms būdinga tai, jog čia pagoniškos apeigos yra sumišusios su krikščioniškosios religijos vaizdiniais, juolab kad ir ši diena beveik sutampa su tų apeigų laiku. Žmonės čia tiki, kad valgiais, gėrimais ir giesmėmis palengvina sieloms skaistyklos kančias. Poetas prisiminė savo vaikystę: „Klausiausi pasakų, sakmių ir dainų apie numirėlius, grįžtančius su prašymais arba įspėjimais, ir visuose baisiuose prasimanymuose galima buvo įžiūrėti neabejotinus moralinius tikslus ir tikrą, liaudišku būdu vaizdingai išreikštą mokslą.“
Iki šiol kai kurių nuošalių Dzūkijos kaimų kapinaitėse Vėlinių naktį dar liepsnoja nedideli laužai. Manoma, kad šis paprotys atėjęs iš labai senų laikų, kai Lietuvoje būdavo deginami mirusieji, o vėliau laužuose būdavo deginami seni papuvę, suirę kryžiai. Taigi ir dabar nuošalaus Dzūkijos kaimelio kapinaitėse prie laužo susirenka dzūkai ir geru žodžiu prisimena mirusiuosius – kokie geri jie buvo amatininkai, žemdirbiai, kokio gero būdo buvo tie žmonės, kas jiems yra nutikę. Klausomasi tų pasakojimų prie laužo ir atrodo, kad šalia liepsnelių sukasi mirusiųjų vėlės, kurios džiaugiasi gražiais artimųjų prisiminimais. Taip diegiama pagarba ir meilė praeičiai, mirusiems artimiesiems, bičiuliams kaimynams ar tiesiog išėjusiems pažįstamiems kaimo ar miestelio gyventojams.
Tačiau ne visur taip atsargiai ir atsakingai elgiamasi su vėlėmis. Deja, pasižvalgius kapinėse, ypač esančiose prie didmiesčių, galima daryti išvadą, kad neretai daugiau galvojama ne apie mirusiuosius, o apie save, apie tai, kaip mus įvertins aplinkiniai. Todėl kapinėse iškyla daugybė paminklų monstrų. Kas yra akmuo ant kapo? Juk tai – skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Taigi kuo didesnį akmenį užridenate ant kapo, tuo labiau atsiribojate nuo mirusiojo. Pastaraisiais metais kapinėse matyti vis daugiau išskirtinės prabangos elementų – itin brangaus marmuro paminklų, varžomasi dėl įrašų ant akmenų įmantrumo ir, žinoma, labai dažnai kapai puošiami nesaikingai, artėjant šventėms lenktyniaujant apverčiami gėlėmis. O žvakelių jūra? Kai kurie žmonės žvakių milžinų atsiveža net iš Lurdo ar kitų šventų vietų. Ar tai daroma iš meilės mirusiesiems, ar dėl puikybės? Sakoma, kad ant kapų degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Taigi, pagalvokime, kiek laiko reikės susitaikyti prie kuklios mažos žvakelės ir kiek – prie kelias paras degančios žvakės milžinės?
