Vėlinės – diena, kai prisimename mus palikusius brangius žmones. Tą dieną visi plūstame į kapines padėti gėlių, uždegti žvakelę, pasimelsti, pasidalinti prisiminimais apie tuos, kurie kadaise gyveno šalia mūsų. Tačiau kai kurios istorijos apie mirusiuosius verčia nusišypsoti.
Šį kartą skaitytojams pateikiame keletą istorijų apie tai, kaip mirusiesiems sunkiai sekėsi atgulti į amžinojo poilsio vietą, kokių kuriozinių situacijų teko patirti kai kuriems gyviesiems.
Nusipirko butą su mumija
Šiais laikais pirkdamas butą gauni naują automobilį, stovėjimo aikštelę ar bent gerą nuolaidą. 2003-iųjų lapkritį Šiauliuose iš varžytinių nusipirkęs butą, vienas šiaulietis kaip priedą gavo... į mumiją sudžiūvusį numirėlį!
Šiauliuose, Tilžės gatvėje, stovi 34-uoju numeriu pažymėtas dvylikaaukštis. Vieno jo buto savininkas labai netvarkingai mokėjo už komunalinius patarnavimus. 2002 metais, kai skola siekė kelis tūkstančius litų, žmogus staiga iš viso dingo. Kadangi tuo metu butai buvo dar labai pigūs, daugiabučiui centralizuotai šilumą tiekianti AB „Šiaulių energija“ netrukus skolininką padavė į teismą. Skolą prisiteisė per pirmąjį posėdį, nes buto savininkas teisme nepasirodė.
Ruošiant dokumentus varžytinėms, antstoliui reikėjo butą apžiūrėti ir įkainoti. Negalėdamas surasti savininko ir patekti vidun, antstolis būstą įkainojo apžiūrėjęs tokį pat butą aukštu žemiau. Butui nustatė pradinę varžytinių kainą tik 20 000 litų – tuomet dar tokios juokingos buvo nekilnojamojo turto kainos.
Prasidėjus varžytinėms (būsto savininkas ir į jas neatėjo), butu susidomėjo vienas turtingas nekilnojamojo turto spekuliantas. Kadangi kaina buvo viliojanti, pakvipo pelnu, verteiva butą už 21 000 litų nusipirko jo net nepažiūrėjęs, vien žinodamas būsto adresą, plotą bei kambarių skaičių.
Sumokėjęs pinigus naujasis savininkas buto raktų, suprantama, negavo. Atvykęs apžiūrėti pirkinio, jis išlaužė duris ir įėjo vidun. Kambaryje ant lovos pamatė gulintį vyro lavoną...
Kūnas buvo smarkiai suiręs, likę tik oda aptempti griaučiai. Vėliau ekspertai nustatė, kad numirėlis lovoje pragulėjo mažiausiai metus.
Kaimynai policininkams papasakojo, kad šiame bute gyveno tylus armėnas, tačiau dar 2002-ųjų lapkritį jis kažkur dingo. Kaimynai jautė iš armėno buto sklindantį slogų kvapą, bet po mėnesio kito smarvė ėmė slopti, todėl žmonės triukšmo nekėlė.
Ekspertai nustatė, kad armėnas mirė savo mirtimi dėl ligos. Kadangi tuo metu kambaryje buvo šilta ir sausa, be to, per nesandarius langus nuolat traukė skersvėjis, susidarė sąlygos numirėliui sudžiūti į mumiją. Pasak žinovų, senovės Egipte ruošdami mumijas, žyniai preparuotus numirėlių kūnus irgi džiovindavo šiltose, sausose ir smarkiai vėdinamose patalpose.
Ieškojo ką tik nužudytojo, rado sudūlėjusį numirėlį
Budrumas – pagirtina savybė. Tačiau dėl perdėto budrumo, įtarumo galima ir apsijuokti. Taip vieną vasarą nutiko vienai šiaulietei.
Po senąsias Šiaulių kapines prie Talšos ežero vaikštinėjusios Onos R. akį patraukė šviežiai supiltas kapo kauburėlis. Kadangi šios kelių šimtų metų kapinės jau daug metų uždarytos, detektyve pasijutusi Ona nuturseno į policiją ir išklojo savo versijas: esą kažkas kapinėse ką tik slapta užkasę nužudytą žmogų, o gal kape įsirengę ginklų ar narkotikų slaptavietę..!
Onos nurodytoje vietoje iš tikro radę ką tik supiltą žemės kauburėlį, pareigūnai irgi užsikrėtė entuziazmu. Trumpo pasitarimo metu komisaras įsakė kapą atkasti ir viską išsiaiškinti.
Patys kapstyti žemę policininkai, žinoma, tingėjo. Pakvietę vienos laidojimo įmonės duobkasius, pareigūnai jiems įsakė kasti, o patys akylai dairėsi – ar nepasirodys nusikaltėliai, kape įsirengę slaptavietę.
Nukasus kauburėlį, žemė tapo kieta lyg akmuo, net kirtikliai neėmė. Vis dėlto duobkasiams buvo įsakyta rausti toliau. Po kelių valandų triūso buvo atkastas... sudūlėjęs karstas ir palaikai žmogaus, palaidoto prieš daug dešimtmečių ar net amžių. Susinervinę kriminalistai kasikams liepė išniekintą kapą skubiai užversti ir laikyti liežuvius už dantų.
Ši tragikomiška istorija nebūtų nutikusi, jei policininkai nebūtų savo tyrimo pradėję nuo kito galo. Kitą dieną Gubernijos policijos nuovados pareigūnai surado tuos, kurie tą kapą prižiūri. Nustebę žmonės paaiškino, kad norėdami sutvarkyti seniai mirusio giminaičio kapą, jie atsivežė juodžemio, supylė žemės kauburėlį, tik dar nespėjo jo apsodinti...
Velionis atvažiavo į savo laidotuves
Kaip sureaguotumėte, jei atvykęs į šermenis rastumėte savo portretą ir net karstą su... savim pačiu? Toks komiškas košmaras 57 metų Steponui nutiko Žemaitijoje.
Vieną naktį Daubiškiuose (Akmenės raj.) lauko virtuvėje kilo gaisras. Jį užgesinus, rastas apanglėjęs vyro lavonas. 75 metų Stanislava pareiškė, kad sudegėlis – pas jos sutuoktinį Antaną dažnai išgerti užsukdavęs 57 metų Steponas. Policininkų paklausta, kur jos vyras Antanas, moteris pareiškė, jog jis esąs gyvas ir sveikas, nes po gaisro buvęs atėjęs pas ją prigulti, tik dabar išėjęs. Tai, kad ugnyje žuvo Steponas, patvirtino ir keli mėgstantys išgerti kaimynai.
Pakviestas į lavoninę atpažinti žuvusiojo, jaunesnis Stepono brolis 34 metų Juozas vos neapalpo, pamatęs neatpažįstamai apanglėjusį lavoną. Patikėjęs žinia, jis netrukus pasiėmė kūną iš lavoninės ir pašarvojo gimtuosiuose Mažeikiuose.
Atsiėdęs prie karsto Juozas paskambino velionio žmonai ir pakvietė į laidotuves. Moteris nustebo – kaip Steponas gali gulėti pašarvotas, jei ji ką tik su savo vyru kalbėjusi telefonu!
Sužinojęs, kad laikomas mirusiu ir jau net gulįs pašarvotas, į gedulo namus Mažeikiuose iš kito rajono, kur uždarbiavo, atskubėjo ir pats „velionis“. Kai jis pamatė juodai įrėmintą savo nuotrauką ir perskaitė savo pavardę bei laidotuvių datą, nubėgo į parduotuvę pirkti butelio...
Laidotuvės, žinoma, buvo atšauktos, sudegęs velionis grąžintas į lavoninės šaldytuvą. Tuomet išsiaiškinta, kad iš tikro gaisre žuvo Antanas. Pareigūnai nežinojo, kad po mirties savo vyrą „mačiusi“ jo žmona serga psichikos liga...
Dviem velionėms – trejos laidotuvės
Šiaulių apskrities morge sumaišius dviejų senučių įkapes taip išėjo, kad senutė Marijona buvo palaidota, iškasta ir dar kartą palaidota. O kitos mirusiosios – Antaninos – lyg ir artimieji per vieną parą turėjo rengti dvejas laidotuves dviem skirtingoms velionėms.
Vieną dieną Šiaulių lavoninėje įvyko lemtinga klaida. Ruošdami paskutinei kelionei dvi senutes – Marijoną ir Antaniną – išsiblaškę sanitarai sumaišė artimųjų joms atneštas įkapes. Sanitarai Antaniną aprengė Marijonos sūnaus iš Vilniaus atvežta prabangia suknele, o Marijoną – Antaninos globėjų šiauliečių gerokai kuklesniu drabužėliu bei skarele.
Pirmieji kūną atsiėmė Antaninos globėjai. Nė neatvėrę karsto, svetimą velionę jie nuvežė šarvoti į pigią vienos gamyklos salę, prie karsto pagedėjo vieną parą ir palaidojo. Iš tikro kažin ar jie tikrai gedėjo, nes velionę užkasė nė nesusimąstę, kodėl jų „giminaitės“ visai kiti veido bruožai bei plaukų spalva.
Marijonos sūnus pasiimti mirusios motinos kūno iš morgo šaldytuvo atvažiavo tik kitą dieną, nes tik po paros atsilaisvino prestižinių Šiaulių gedulo namų salė. Tačiau vos pažvelgęs į jam įduodamą mirusiąją, vilnietis aiktelėjo pamatęs, jog karste guli visai ne jo motina, nors ir su jo paduotomis įkapėmis!..
Kai vilnietis rado Antaninos giminaičius, buvo per vėlu – šie po laidotuvių jau sėdėjo prie šermenų stalo. Stojo nejauki tyla.
„Jei mes palaidojome jūsų velionę, tai gal palikime ją ten gulėti, o jūs laidokite mūsiškę. Antkapių lenteles sukeisime, ir bus tvarka“, – nedrąsiai pasiūlė Antaninos globėjai.
Marijonos sūnus nė už ką nesutiko su tokiu pažeminimu.
Kapinių priežiūros meistrei, kol vilniečiai nesukėlė baisaus skandalo, beliko leisti skubiai atkasti kapą. Marijona buvo iškasta, su visu karstu grąžinta į morgą, dar kartą perrengta ir paruošta antrajam šarvojimui bei antrosioms laidotuvėms.
Antaninos globėjams beliko pasiimti Antaninos kūną ir rengti antrąsias iš eilės laidotuves toje pačioje duobėje, tik jau kitai mirusiajai.
Kape vietoj aukso – butelis degtinės
Vis dar gajus mitas, esą žydai ir čigonai, laidodami savo artimuosius, į velionio karstą po pagalve pridedantys aukso, brangenybių, negana to, velioniui į kišenes dar prikišantys ir banknotų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kažkas iš nenaudėlių Kuršėnuose (Šiaulių raj.) nutarė šį mitą patikrinti. Sužinoję, kad miestelio kapinėse ką tik palaidotas senas gerbiamas čigonas, maždaug po mėnesio nenaudėliai naktį atsėlino į kapines su kastuvais...
Kitą rytą į Kuršėnų kapines buvo iškviesta policija, pareigūnai apžiūrėjo išniekintą kapą. Jį atkasus nustatyta, kad vandalai čigono kape iškasė duobę, pralaužė karstą ties galvūgaliu ir įkišę ranką graibė turtų, bet po pagalve rado tik degtinės butelį.
Nusiminęs velionio sūnus paaiškino, jog tėvas gyveno neturtingai, todėl palaidotas karste be jokių turtų. Policijai sugauti čigono kapo išniekintojų taip ir nepavyko, bet po šio įvykio čigonų kapų Kuršėnuose vandalai nebeliečia.
Tik faktai:
Vėlinės arba Ilgės – visų mirusiųjų pagerbimo diena, minima lapkričio 2-ąją. Paprastai ši šventė susilieja su Visų šventųjų diena – lapkričio 1-ąja, kuri Lietuvoje yra nedarbo diena.
Vėlines šventė dar pagonys. Tam tikslui jie dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavo, jog tai jiems atneš sėkmę, gerą derlių.
Anksčiau ant kapų niekas žvakių nedegdavo. Kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kai kur Europoje buvo paplitęs paprotys ant kapų ar namuose suruošti vaišes ir į jas pasikviesti mirusiųjų vėles.
Per Vėlines buvo paplitęs paprotys, susėdus visai šeimai už stalo, pasakoti šiurpias istorijas apie vėles.
Vėlinių vakarą paprastai prie vaišių stalo būdavo paliekama bent viena tuščia vieta, padedamas dubuo su vandeniu ir rankšluostis. Niekas netriukšmaudavo, laikydavosi rimties – kad neišbaidytų vėlių.
Vėlinių naktį į namus užklydęs žmogus buvo svetingai priimamas. Buvo tikima, jog tai vėlių pasiuntinys.
Per Vėlines buvo pagerbiami ir nesava mirtimi mirusieji – buvo sutvarkomi ir papuošiami apleisti nekrikštytų vaikų ar savižudžių kapai. Tikėta, jog jų vėlės klaidžioja po langais ir prašo už juos pasimelsti.
Vėlinių diena buvo išskirtinė ir elgetoms – juos gausiai šelpdavo. Ir duodantieji, ir imantieji išmaldą žinojo, jog taip užperkamos mišios už skaistykloje kenčiančias vėles.
Vėliau imta manyti, jog ugnis pritraukia vėles. Tuomet ir imta deginti žvakes ant kapų
Tikima, jog degindami ant kapų žvakes, gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Uždegtos žvakės turi nušviesti kelią amžinoje tamsoje beklaidžiojančioms vėlėms.
JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse panaši šventė – Helovynas – švenčiama spalio 31 dieną. Jos metu daugelis dėvi vaiduoklių, vėlių, raganų ar kitų mistinių būtybių kostiumus, išskaptuoja moliūgus ir daro žibintus, ne tik vaišinasi, bet ir buria, pasakoja kraupias istorijas.
Sigitas Stasaitis
