Daiva Savickienė
Atsitikus stichinei nelaimei ar pramoninei avarijai gyventojai galėtų slėptis tam tikruose viešuosiuose pastatuose, tačiau karinės agresijos atveju jie neapsaugotų.
Sovietmečiu Panevėžyje buvo ne viena slėptuvė, tačiau laikui bėgant dalis jų sunyko, kaip ir įmonės, kuriose jos buvo įrengtos. Dalis slėptuvių buvo privatizuota. Be to, keičiantis įstatymams, kito ir pati slėptuvės sąvoka.
Tik viešosios vietos
Praėjusią savaitę krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pareiškė, kad už civilinę saugą atsakingoms institucijoms pavesta inventorizuoti galimas gyventojų priebėgas prasidėjus karinei agresijai. Ministras teigė, kad šios Vyriausybės valdymo laikotarpiu nė viena slėptuvė nebuvo uždaryta.
Tačiau šiuo metu slėptuvių ne tik Panevėžyje, bet ir visoje šalyje – labai nedaug. To priežastis ne tik jų nepriežiūra, bet ir pasikeitę teisės aktai.
Pasak Panevėžio miesto savivaldybės Civilinės saugos skyriaus vedėjos Vilmos Kartanaitės, anksčiau buvo daugiau nei keturios dešimtys slėptuvių, tačiau pasikeitus teisės aktams, atitinkančiųjų naują sąvoką tėra dvi – Sietyno gatvėje ir bendrovėje „Aukštaitijos vandenys“.
Pirmojoje tilptų apie 300 žmonių, antrojoje – apie pusantro šimto. Tiesa, jos nelaimės atveju būtų skirtos ne gyventojams, o ekstremalių situacijų centro darbuotojams ir jų veiklai.
Numatyta, kad gyventojai slėptųsi įvairiuose visuomeniniuose, kolektyvinės apsaugos statiniuose, pavyzdžiui, daugiabučių rūsiuose ir pan.
Pasak V. Kartanaitės, trumpalaikei apsaugai nelaimės atveju gali tikti bet koks uždaresnis pastatas, turintis mažiau langų, ar rūsys. Kilus kokiai stichijai gyventojai galėtų slėptis kad ir „Cido“ arenoje ar artimiausios mokyklos rūsyje, manieže, sporto salėse, net teatruose ir kituose visuomeniniuose pastatuose. Šie objektai tiktų apsisaugoti gyventojams nuo gamtos stichijų ar pramoninių nelaimių, tačiau, pasak V. Kartanaitės, ne karo atveju.
Slėptis būtų galima ir dalyje ankstesnių slėptuvių. Dalis slėptuvių išlikusios ir mieste veikiančiose įmonėse, tačiau jos taip pat jau nebeturi slėptuvės statuso.
Tiesa, neatmetama galimybė, kad joms nei tiek dėmesio, nei tiek lėšų kaip anksčiau neskiriama, tuo labiau kad dabar ir reikalavimai kiti. Nebelikę tokių didelių slėptuvių, kokios buvo sovietiniais laikais, pavyzdžiui, „Ekrano“ gamykloje. Pastarojoje slėptuvėje vienu metu galėdavo tilpti visa pamaina – keli tūkstančiai žmonių.
Išvyktų patys?
Ar gyventojai žino, ką reikėtų daryti nelaimės atveju, kur slėptis? Pasak V. Kartanaitės, visa informacija apie civilinę saugą skelbiama Savivaldybės internetiniame portale.
Mokyklose ir darželiuose vaikai mokomi žmogaus saugos. Anksčiau, kai mieste veikė ne viena vietinė televizija ir radijo stotis, būdavo nemažai laidų apie civilinę saugą.
„Yra masė žmonių, kurie apie civilinę saugą iš principo nieko nežino“, – teigė Civilinės saugos skyriaus vedėja.
Pasak jos, tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių iš miesto evakuotųsi patys – nuosavu transportu. „Anksčiau viename daugiabutyje būdavo dešimt automobilių, dabar jų turima daug. 80 procentų iš miesto išvažiuotų patys“, – apie evakuaciją sako V. Kartanaitė.
Manoma, kad mieste liktų vieniši, senyvo amžiaus žmonės, neįgalūs asmenys. Nors visuomeniniai pastatai greičiausiai apsaugotų nuo gamtos stichijos, tačiau karo atveju būtų didelė tikimybė, kad jie taptų taikiniais. Pagal esamus kriterijus karo grėsmė iki šiol buvo viena menkiausių.
Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės saugos ir mobilizacijos vyriausiasis specialistas Aivaras Valantiejus sako, kad rajone nelaimės atveju būtų pritaikytos mokyklų salės, darželių patalpos, kiti statiniai, skirti trumpai kolektyvinei apsaugai.
„Slėptuvių nebėra – įstatymas nereikalauja jų turėti“, – sako specialistas ir primena, kad ir visoje šalyje jų nėra daug.
Pasak jo, rajone ir anksčiau slėptuvių nebuvo daug. „Rimtų slėptuvių rajone nebuvo ir sovietiniais laikais – buvo rūsiai“, – teigia A. Valantiejus.
Perspėti rajono gyventojus nebūtų paprasta dėl išsibarstymo, tačiau seniūnai turi žmonių sąrašus, kontaktinius duomenis.
Be kitų vietų, kur galima slėptis, yra ir slėptuvė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, skirta tiems, kurie ištikus nelaimei būtų ligoninėje. Ligoninės atstovas ryšiams su visuomene Vytautas Riaubiškis sako, kad ji normaliai įrengta, yra vanduo, veikia ventiliacija ir sanitariniai mazgai, neužgriozdinta nereikalingais daiktais.
„Būklė ideali – bėk ir slėpkis, kad ir šiandien“, - sako pats prieš gerą savaitę ją apžiūrėjęs V.Riaubiškis
Kaip ir prieš du dešimtmečius
Kaip minėta, šiuo metu pagal teisės aktus slėptuvės numatytos tik savivaldybės ir valstybės ekstremalių situacijų komisijoms ir operacijų centrų veiklai užtikrinti. Panevėžio miestas pasirinkęs slėptuvę Sietyno gatvėje, o rajono Savivaldybė – rūsį po administracijos pastatu. Galimybės šiose slėptuvėse apsaugoti eilinius žmones nenumatyta.
Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus vedėjo Viliaus Grigaliūno teigimu, gyventojų apsaugai – tik kolektyvinės saugos statiniai. Tokia koncepcija patvirtinta prieš keletą metų. Pasak jo, savivaldybės turi numatyti, kuriuos statinius parinkti kolektyvinei apsaugai.
Kaip apie slėptuves informuoti gyventojus, savivaldybės turėtų galvoti pačios ir būti išradingos – ar naudoti interneto priemones, ar informaciją pateikti daugiabučių bendrijoms, ar sugalvoti kitą veiksmingą būdą. Pasak V. Grigaliūno, jei kolektyvinei apsaugai numatytas pastatas priklauso privačiam asmeniui, su juo reikia sudaryti sutartį.
„Kai pasaulyje įvyksta nelaimės, naudojami įvairūs statiniai, pavyzdžiui, mokyklų salės“, – sako, kad tokia praktika plačiai taikoma, V. Grigaliūnas.
Kaip būtų karinės agresijos atveju, oficialių žinių jis teigė neturintis – tik tiek, kiek viešai išsakė krašto apsaugos ministras J. Olekas. Tokius atvejus turėtų numatyti jau kitos tarnybos.
Sietyno gatvėje esanti slėptuvė nėra nuniokota, tačiau joje laikas tarsi sustojo.
„Kokia buvo prieš dvidešimt metų, tokia ir liko. Nėra nuniokota, tačiau įrangai atnaujinti negaunama nė cento“, – sako V. Grigaliūnas.
Beje, jokių atsargų – nei vaistų, nei maisto, nei drabužių – nekaupiama, nes teisės aktai to nenumato.
