Radžiūnų kaimas vilioja ne tik nuotykių parku ir ne tik aktyvaus poilsio, ekstremalių išbandymų mėgėjus. Kaime įsikūrusi Jūratės ir Vilmanto Biesevičių kaimo turizmo sodyba daugeliui susidomėjusių bitėmis, šių nuostabių vabzdžių gyvenimo būdu tampa atradimų oaze.
Šešerius metus Radžiūnuose besikurianti jauna šeima pernai pradėjo rengti edukacinę programą „Pasibičiuliaukim“, supažindinančią su bičių pasauliu. O šiemet, pasak ponios Jūratės, sodybos šeimininkai pajuto gerokai išaugusį susidomėjimą šia programa.
Itin intensyvus darbymetis buvo artėjant mokinių vasaros atostogoms, kai mokytojai su savo ugdytiniais vis dažniau leidžiasi į ekskursijas. Tik keista, kad šios sodybos su maloniais, svetingais, daug įdomaus papasakoti ir parodyti galinčiais šeimininkais kol kas neatranda pašonėje esantys alytiškiai. Užtat gausu lankytojų iš gretimo Marijampolės rajono, Vilniaus.
Užpraeitą savaitgalį nuotykių parke „Tarzanija“ Biesevičiai surengė ir autentiškos gamtos pajautos kupiną mergvakarį, kurį draugei dovanojo viena vilnietė. Simboliška, šios šventės kaltininkė rengiasi tapti Bitiniene.
Miesto gyvenimas nepatiko
Vienareikšmis atsakymas į klausimą – Biesevičiams anksčiau kilo sodybos kaime ar bitininkystės idėja – nebūtų tikslus. Regis, šios dvi gyvenimo būdo gijos glaudžiai susijusios. Jūratė ir Vilmantas – kaimo vaikai. Jos gimtinė – Pupasodžio kaimas, jo – Krokialaukis. Jūratės giminėje bitininkavimas – paveldas, einantis iš kartos į kartą, ji sako turbūt jau genuose turėjusi bitininkės gyslelę. O susipažinusi su būsimuoju vyru apsidžiaugė, jog jis taip pat neabejingas bitėms, dar bernaudamas laikė keturias bičių šeimas.
Dvi atžalas – dvylikametį Pijų ir septynmetę Urtę – auginanti šeima anksčiau turėjo butą Alytuje, bet gyventi mieste jiems nepatiko. Visai netoli Alytaus esantys Radžiūnai – vieta, leidusi suderinti abiem sutuoktiniams svarbius pasirinkimus: gyventi gamtoje, kaime, o dirbti mieste, ir kad nereikėtų į darbą toli važiuoti.
Abu Biesevičiai – mokytojai. Jūratė Alytaus jaunimo ir suaugusiųjų mokykloje dėsto istoriją ir etiką, Vilmantas – Profesinio rengimo centro kūno kultūros mokytojas. Ilgėlesnės mokytojų atostogos leidžia jiems vasarą daugiau laiko skirti puoselėjamai sodybai ir visada laukiamiems jos svečiams.
Pradėję kurtis kaime, Jūratė ir Vilmantas pasistatė nediduką namuką. Manė, kad suręsti didesnį būstą nevalios. Tačiau stojo truputį geresnis, lengvesnis laikas, atsivėrė platesnis šeimininkų žvilgsnis, iškilo gerokai didesnis gyvenamasis namas. Mažą trobelę šeima naudojo kaip ūkinį pastatą, o paskui sumanė paprastomis, nebrangiomis medžiagomis jį paversti estetišku pastatėliu. Tik nelinksma buvo, kad dailus namelis toliau stūkso be aiškios paskirties...
Biesevičiai pirmiausia įregistravo kaimo turizmo sodybą, o paskui ir papildomą veiklą – ekskursijų, edukacinių programų organizavimą. Gal viena iš paskatų būtent tokiai veiklai buvo jaukūs žiemos vakarai, kai Biesevičių šeima su draugais liedavo tikro, kvepiančio vaško žvakeles – ruošdavo kalėdines dovanėles artimiesiems, pažįstamiems, sau. Niūriausiu metų laiku, kai ilgimasi ne tik vasarą menančių kvapų, bet ir šilumos, šviesos, žvakelių liejimas itin maloniai atpalaiduodavo, leisdavo pailsėti.
Praverčia mokytojos patirtis
Sodybos lankytojams, be žavių figūrinių žvakelių liejimo, Biesevičiai siūlo nemažai praktinių ir teorinių bitininkystės įdomybių: svečiai gali apžiūrėti medaus pilnus korius, pamatyti bičių lervutes, bites darbininkes, tranus. Jeigu atvyksta medsukio metu – stebėti, kaip iš korių išsukamas medus (Europos Sąjungos parama pasinaudoję bitininkai įsigijo modernų medsukį, atakiavimo vonią).
O žinių apie slėpiningą bičių gyvenimą, jų elgseną, su jomis susijusius papročius ir kitokios įdomios informacijos Jūratė sukaupusi daugybę. Ji paprastai ir bendrauja su lankytojais, jeigu jų ne daugiau negu dvidešimt. Atvykus daugiau svečių, vyras Vilmantas taip pat prisijungia.
Jūratė sako, kad pedagoginio darbo patirtis, įgūdžiai jai labai praverčia ir kaip edukacinių programų rengėjai bei vedėjai. Jeigu imiesi pastarojo vaidmens, turi sugebėti pasakoti patraukliai, sudominti įvairaus amžiaus klausytoją, pasiekti, kad jis išlaikytų dėmesį.
Biesevičių sodyboje įdomaus atrasti galima kiaurus metus. Šaltuoju metų laiku, kai gyvų bitelių nepažiūrėsi, daugiau dėmesio skiriama užsiėmimams su vašku, įvairiems žaidimams. Sodybos šeimininkai pritaikę edukacinę programą mergvakariui, iki dviejų valandų vykstantis užsiėmimas turėtų sudominti vestuvininkus, žmones, švenčiančius savo ar vaikų gimtadienius.
Pijus mamai padeda pasirengti užsiėmimams. Komunikabilioji Urtė mielai talkina mamai ir bendraujant su svečiais. Jūratė neslepia džiaugsmo, jog septynmetė atžala labai noriai padeda ir bityne, nebijo bičių, domisi jomis.
J.Biesevičienė prisitaiko prie edukacinių programų dalyvių poreikių: vienokius užsiėmimus organizuoja mokiniams, truputį kitokius – mokytojams, dar kitaip su bičių pasaulio slėpiniais supažindina į sodybą atvykusias šeimas su vaikais.
Sodybos šeimininkei ypač smagu, kad gerai pasisekė prieš dvi savaites vilnietėms surengtas mergvakaris. Džiugu jau vien tai, kad vietoj plintančių prasto skonio mergvakario pramogų, merginos pasirinko gamtos prieglobstį ir temą, pakylėtą virš kasdienybės. Tik ne visos Jūratės idėjos buvo įgyvendintos: mergvakario dalyvės, nusipynusios vainikus iš vasaros žiedų ir rūtų, nenorėjo jų paleisti Nemunu su degančia žvakele viduryje. Troško vainikus, ypatingų emocinių išgyvenimų liudininkus, parsivežti namo.
Maloniai J.Biesevičienė prisimena ir dalyvavimą viename iš kas vasarą Dauguose rengiamų Valstybės dienos minėjime. Tą kartą amatų kiemelyje, drauge su kitais bitininkais, ji pristatė šį senąjį verslą, supažindino su bičių produktais. „Pasijutau laiminga, kad visa, ką darom, turi prasmę“, – šypsosi Jūratė.
Pragaištingos ir naujosios technologijos?
Anksčiau Biesevičių bitynas buvo išplėtotas iki 20 šeimų. Dabar belikusios dvi, tačiau šeimininkai tikisi atkurti bent pusę turėto bičių ūkio – iki 10 šeimų. Šiemet Dzūkijoje bitės peržiemojo prastai, daug žuvo. Kalti bites puolantys parazitai ar kitos nepalankios aplinkybės? Jūratė mano, kad bičių mažėjimo – tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – priežasčių gali būti ne viena. Joms ne į naudą ir modifikuoti augalai, ir pesticidų naudojimas. Manoma, neigiamą poveikį gali turėti ir mobiliojo ryšio elektromagnetinės bangos. Aiškinama, kad jos sutrikdo bičių biologinę orientavimo sistemą, ir vabzdžiai pasiklysta.
„Suomijoje teko būti muziejuje „Eureka“. Dalies jo ekspozicijų pagrindinė mintis – kad žmogus nėra sukūręs nieko, ko jau nebūtų buvę gamtoje. Pavyzdžiui, teigiama, kad bičių orientacinė sistema yra labai panaši į mobiliojo telefono bangų veikimą. Taigi, Dievas sukūrė bičių orientacinę sistemą, o paskui tokį patį principą žmogus pritaikė mobiliajam ryšiui“, – pasakoja Jūratė.
J.Biesevičienė svarsto ir dar vieną versiją: galbūt bičių mažėjimui reikšmės turi vietinių bičių išnykimas? Pasak sodybos šeimininkės, Lietuvos bitės beveik išnykusios. Jos buvo nepaprastai piktos (prieš septynerius metus Biesevičiams tekę laikyti tokių bičių šeimą), tačiau sunešdavo labai daug medaus, nepaisant, ar medunešis būdavęs geras, ar prastas. Dabar šeima laiko Bakfasto veislės bites. Bitininkai tvirtina, kad jos taikios ir ramios, skraido lyg muselės, niekada nepuls, jei tik netyčia neprispausi ranka ar neatsistosi ant tiesioginio jų kelio. Bakfasto bites apžiūrėti galima ir be apsauginio tinklelio. Tačiau, kad šios veislės atstovės uoliai dirbtų, reikia didelio medunešio: kai nektaro nėra daug, jos net nesivargina.
Bičių produktuose – lobiai sveikatai
Jūratė ir Vilmantas sodybos svečius, žinoma, ir medumi pavaišina. Su šviežiais agurkais, sūriu, su grietine ar pienu išsukta varške, kvapia žolelių arbata (pasak Jūratės, ruošiant arbatą svarbu nepadauginti žolelių – puslitriui visiškai užtenka kelių mėtų ar melisų lapelių). Ir supažindina su bičių produktų gydomosiomis savybėmis. Jų galia ne kartą įsitikino ir patys šeimininkai. Jų keturių asmenų šeima per metus suvalgo apie 30 litrų medaus – nemažai! Tačiau, kad ir koks vertingas produktas medus, jo reikėtų vartoti saikingai. Padauginus organizmas gali įsijautrinti ar nutikti kitokių negandų. Ypač atsargūs turėtų būti žiedadulkėms alergiški žmonės.
Jūratė aiškina: kartu su kokiu nors produktu – sūriu, batonu ar panašiai – valgomas medus yra maistas, o vartojamas vienas – vaistas. Kaip vaistą medų galima dėti ir į arbatą, svarbu, kad ši nebūtų per karšta – apie 35 laipsnių. Kaip vaistą medų svarbu vartoti ir tinkamu metu: 20 minučių prieš valgį arba po tiek pat laiko pavalgius.
Dažnai sergantiems ir besirūpinantiems ligų profilaktika puikūs produktai yra bičių duonelė ir žiedadulkės. Jie sustiprina imuninę sistemą, anot ponios Jūratės, jokie geriausios sudėties vitaminai neduos žmogaus organizmui tiek naudos, kiek šie bičių produktai. Organizmui sustiprinti tereikia kartą per metus dvi savaites iš eilės pavartoti bičių duonelės ar žiedadulkių: kas rytą po šaukštą suaugusiesiems, vaikams – po arbatinį šaukštelį (žinoma, nealergiškiems). Žiedadulkių terapija Biesevičiams pavyko atsiginti nuo vaikus dažnai kamavusių peršalimo ligų.
Jūratė tvirtina: geriausias – dzūkiškas medus, poliflorinis, tai yra – surinktas iš įvairių augalų žiedų. Jis, mūsų prastokų žemių krašte, suneštas iš dagių, garstukų, čiobrelių nektaro, neretai vertingesnis nei surinktas bitelių, besiganančių derlingesnių regionų laukuose. Gal dėl to dzūkiškas medus ir brangesnis nei, pavyzdžiui, atvežtas iš Žemaitijos.
Geras, kokybiškas medus turi būti visiškai subrendęs. Jeigu išimamas per anksti, kai iš jo dar neišgarintas visas vanduo, didelė tikimybė, kad toks medus pradės rūgti. Po medunešio jis turi būti brandinamas mažiausiai dvi savaites. Tad smalsuoliai, norintys matyti medsukį, gali atitinkamai planuoti viešnagę pas bitininkus. Pirmąjį medų, suneštą iš sodų ir pienių žiedų, bitininkai suka prisirpus pirmosioms lietuviškoms braškėms. Liepos pabaigoje išimami vasarvidžio medumi varvantys koriai, o paskutinis medsukis, jeigu būna lipčiaus, – apie rugpjūčio vidurį.
Aušra Žvinakevičiūtė
