„Animacija – visas mano gyvenimas“, - juokiasi Vladislav Berežok. Jis užsispyrė ir net tuomet, kai aplinkiniai į šį jo norą žiūrėjo skeptiškai, kryptingai siekė savo tikslo. Įgijo Vilniaus akademijoje animacijos specialisto diplomą, taip pat važinėjo į Maskvą, tobulinti režisūros įgūdžių. Tačiau ne kartą susidūrė su bene kiekvieną menininką ištinkančia problema: nenorėjo kurti popso, nenorėjo ir nenori meluoti žmonėms, kurdamas reklamas nekokybiškiems produktams. Menininkas tikisi, kad greitu metu atsisakys visų jam nepriimtinų veiklų ir liks kurti tai, kas jam patinka. Tačiau apie viską nuo pradžių.
- Kaip ir kada į tavo gyvenimą atėjo animacija?
- Neatsimenu tiksliai to amžiaus, kada supratau: privalau kurti. Animacija pradėjau domėtis dar vaikystėje, kitaip sakant, jau labai ilgai sergu šia liga. Animacijos švieselė nuolatos aplink mane lakstė, tai paprasčiausiai buvo įgimta. Vaikščiodavau ir svajodavau, kad būsiu animatoriumi. Tuo metu buvo sunku, visi klausinėdavo: „Ką tu su ta animacija veiksi? Kam tai reikalinga?“ Bet aš visą laiką žinojau, kad animacija reikalinga man ir galbūt tiems, kurie mane supa.
- Diplominis darbas „Vandens lašas“, apie ką jis?
- Tai istorija apie tyrinėtoją burtininką, kuris domisi viskuo ir visada. Vieną lietingą dieną jis sėdi prie lango ir stebi vandens lašus, kurių kiekviename – atskiras miniatiūrinis pasaulis. Viename lietaus laše jis pamato merginą raudone suknele ir įsimyli. Tai romantinė istorija apie burtininką ir merginą. Mažas elementas pasiskolintas iš H. K. Anderseno pasakos „Vandens lašas“, tačiau čia visai kita istorija.
- Kaip kilo mintis sukurti filmą „Zuikio kopūstai“?
- Projektas buvo netikėtas. Man visuomet labiau patiko vaikų animacija. Pasaulyje ir taip egzistuoja labai daug sunkių dalykų. Mes labai daug pergyvename. Tiesiog nebesinori dar ir iš savęs gilinti šią dramą. Pasirinkau vaikišką auditoriją, nes vaikų pasauliai, man atrodo, švarūs ir dar neužteršti. Vienąkart mama pasakė, kad ji norėtų atgaivinti senąją gerąją animaciją. Kalba buvo kiek kitokia forma, bet mane ši mintis užvedė ir aš užsikabinau. Pasaką man pasiūlė kolega Antanas Skučas. Tuomet parašiau projektą, kurio tikslas kurti animacinius filmus Lietuvių liaudies pasakų motyvais.
- Kokia technika kuriamas animacinis filmas?
- Filmas kuriamas iš plastilino. Gana ilgai eksperimentavau šia technika, ji man dabar labai artima. O pavadinau ją – plastilinine plokščiąja marionete.
- Kada bus galima pamatyti filmą „Zuikio kopūstai“?
- Filmą planuojam pabaigti ir parodyti po trijų mėnesių. Pristatomas jis bus įvairiuose festivaliuose, televizijoje. Rodyti kino teatruose – neplanuojam. Tai per brangiai kainuotų. Nebent vėliau, kuomet sukursime daugiau miško pasakų ir bus galima rodyti visą ciklą.
kadras iš filmo "Zuikio kopūstai"
- Iš kur semiesi įkvėpimo?
- Iš visko aplink. Nereikia čia nieko naujo, viskas, kas mus supa, duoda potyrius, įkvėpimą. Tiesiog filtruoju aplinką per save ir rodau ją aplinkiniams.
- Su kokiomis didžiausiomis problemom susiduriate kurdamas animacinius filmus?
- Galima sakyti, kad pas mus problemų nėra. Yra daug kūrybingų žmonių, tokia kūryba yra skatinama. Prie to dar prisideda nuolat kintantis oras, skatinantis mąstyti ir kurti. Taigi nemanau, kad kūrėjui kyla didelių problemų. Žinoma, turi įsigyti bent minimalią techniką: kompiuterį, fotoaparatą. Taigi egzistuoja finansinės problemos, tačiau jei žmogus nori kurti – jis gali kurti. Galbūt didesnė problema yra susirasti gerą kompozitorių, nes geras specialistas nedirbs už dyką. Tačiau vėlgi, galima bandyti tartis vienokiais ar kitokiais būdais, barteriais ar pan. Pasikartosiu, tačiau tikrai nėra taip, kad mūsų valstybė neskatintų kurti. Žinoma, biudžetai nėra dideli, tačiau yra daugybė projektų, o kas tikrai nori kurti – randa kaip įgyvendinti savo siekius. Tereikia būti užsispyrusiam.
- Kuo dar užsiimi?
- M. Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centre turiu vaikų animacijos studiją. Man ten labai patinka, nes ten galiu gyventi animacijoje ir būti su vaikais, su jais kurti. Kai kuriuos vaikus ruošiu stojimams į Vilniaus dailės akademiją, kiti ateina dėl savęs, dėl žinių.
Vladislav Berežok kūrybos procese
- Gal jau esi numatęs, kokią pasaką ekranizuosi ateityje?
- Taip, yra pasaka, kurią esu sugalvojęs. Tai istorija apie du krokodiliukus: vieną baltą, kitą violetinį. Jie gyvena upėje, į kurią atplaukia pilkas tigras ir ją užgrobia. Kad išgelbėtų savo upę, krokodiliukai turi nuskristi į mėnulį ir į saulę ir iš ten parnešti gėlių vainikus. Tai bus neilga ir kiek keistoka istorija.
- Kaip vertini animaciją Lietuvoje? Kuo ji išsiskiria?
- Žinoma, išliko sovietinė kultūra, bet Lietuva turi savita animacinių filmų stilistiką. Savitos tradicijos jau gimsta, nors mūsų animacija dar palyginus jauna. Ilja Bereznickas, Jūratė Leikaitė, Valentinas Aškinis – jie labai daug stengiasi dėl lietuviškos animacijos. Sukūrė daug filmukų, rengė ir rengia projektus. Augina naują animatorių kartą. Džiugu žinoti, kad yra žmonių, kurie stengiasi, kad animacija išliktų, tobulėtų.
Lietuviška animacija išsiskiria tuo, kad joje dominuoja lietuvių liaudies autentika, mitai, pagonystės elementai. Ši stilistika, tradicijos ją ir išskiria iš kitų regionų animacijos. Nors kūrėjai ir skirtingi: vieni atviri, kiti užsidarę, nors ir kuria savitomis technikomis, kūryba vis tiek savitai lietuviška. Dabar atsiranda vis daugiau autorinės animacijos. Aš nekalbu apie komerciškus projektus. Pas mus didelės komercinės animacijos nėra ir dar ilgai nebus. Pagrindinė priežastis, kad pas mus, kol kas yra labai mažai specialistų, tad suburti profesionalią komandą ypatingai sunku. Nebent kurti projektus su užsieniu, nes dideli projektai visame pasaulyje dažniausiai būna tarptautiniai.
- Ar egzistuoja animacijos mados?
- Na, galiu pasakyt, kad šiuo metu populiariausia technika yra 3D. Labai daug kas ją griebia ir naudoja, nes taip greičiau ir kartais efektyviau. Tačiau su 3D taip pat yra ir daug problemų. Kitaip sakant, ją naudojant jau turi būti patyręs, kad padarytum gerus filmukus. O stiprių mados tendencijų animacijoje nėra, manyčiau, kad stipriausiai įtaką jai daro laikmetis. Žinoma, kiekvienas daro savaip, savo technika, netgi tas pats 3D filmas kiekvieno menininko sukuriamas kitaip. Mados egzistuoja nebent dizaine (kuris kartais būna iš štampas), tačiau dizainas taip pat daro įtaką animacijai.
- Koks animacinis filmas tau paliko didžiausią įspūdį?
- Rusijoje gyvenančio ukrainiečio Aleksandro Petrovo sukurtas animacinis filmas, pagal E. Hemingvėjaus apysaką „Senis ir jūra“. Tai realistinė, tradicinė tapyba ant stiklo. Pertapant judesį po judesio. Naudojant vieną stiklo plokštę. Tai beprotiškas darbas ir beprotiškas lygis. Tapyba nesigauna tokia saldi, kaip kartais būna, ypač Rusijoje. Toks per stiprus realizmas. Ten tiesiog ekspresyvus judėjimas. Kadangi piešiama rankomis, figūros juda ypatingai gyvai. Beprotiškai gražu.
- Kokia tavo didžiausia svajonė?
- Sukurti pilnametražį animacinį filmą, kurio scenarijų gvildenu nuo 16 metų. Apie ką jis bus, negaliu atskleisti. Jau buvau pradėjęs ieškoti prodiuserio, netgi buvau gavęs finansavimą, deja, per mažą, kad galėčiau pradėt kažką daryti. Taigi sukurti šį filmą – mano svarbiausias tikslas.
Taip pat turiu dar vieną: atgaivinti lietuviškos animacijos tradicijas. Noriu, kad Lietuvos vaikus auklėtų lietuviška animacija, o ne atsiųsta iš už Atlanto. Pats asmeniškai nevertinu amerikietiškos animacijos, daugiau domiuosi Europietišku. Pastarasis dvasingesnis nei amerikietiškas.
Dėkui už pokalbį!
Agnė Taurinskaitė
Vandens lašas:
Senis ir jūra:
