Ne paslaptis, kad širdžiai malonus užsiėmimas gali tapti pačiais geriausiais vaistais nuo sunkios ligos ir paskatinti sugrįžti į visavertį gyvenimą. Paklaustas, kiek šiuo metu augina paukščių, žinomas verslininkas Vladas Grybas negalėjo atsakyti. Pajuokavo, kad viščiukai skaičiuojami rudenį, o jam širdyje vis dar vasara.
Pradėjo nuo paprastų dedeklių
Po kelių širdies operacijų daktarai Vladui patarė daugiau laiko skirti maloniam užsiėmimui. Tad jis ir nusprendė, kad daugiau laiko praleis sodyboje, kurią įsigijo prieš penkiolika metų. „Nuo Europos centro iki mūsų kiemo – 600 metrų. Turime penkiolikos hektarų sklypą, kuriame ėmėmės šiokios tokios veiklos. Sūnus Tomas – aistringas arklių mylėtojas. Jo arklidėse nuolat pilna svečių, kurie neįprastoje aplinkoje švenčia gimtadienius, bernvakarius, mergvakarius, mokslo metų pabaigtuves. Smagiai pajodinėję ar pasišnekučiavę su arkliukais, miestiečiai ateina ir prie mano paukštelių“,– pasakojo V.Grybas.
Tiesa, auginti retų, įdomių veislių vištas, gaidžius, žąsis ir antis jis pradėjo ne iš karto. Iš pradžių įsigijo paprastų vištų, tačiau į svečius užsukusi Nijolė Veličkienė patarė imti iš jos pavyzdį ir auginti daug įdomesnius paukščius.
Žąsinas Pijus ir kiti
„Pirmuosius juodus kochinchinus ir bramų gaidį padovanojo Nijolė. Būtent nuo jos ir užsikrėčiau noru kolekcionuoti dekoratyvines vištas. Kiek jų dabar turiu, net neskaičiuoju“, – nusišypsojo pašnekovas ir pakvietė pasivaikščioti, iš arčiau susipažinti su paukščių kolekcija.
Pirmiausia aprodė žąsų pulką. Dideli ir gražūs kelių veislių paukščiai buvo nusiteikę draugiškai: iš šeimininko rankų lesė grūdus ir nekreipė dėmesio į prašalaičius. „Kiekviena su savo charakteriu. Kinų gulbinės žąsys, vengrų gigantai, prancūzų margosios, lietuviškos vištinės žąsys gyvena viename aptvare, tačiau bendrauja atskirais pulkeliais. Žąsinas Pijus šioje kompanijoje – aukščiausio rango. Jis su savo pačia, žąsimi Agota, jau užaugino ne vieną dėtį“, – rodydamas ilgakaklį sakė Vladas.
Kitame aptvare esančios antys, pasak jo, ne tokie įdomūs paukščiai kaip žąsys. „Man labiausiai patinka povai. Jie intelektualūs, jei galima taip pasakyti, atsargūs, jautrūs aplinkai ir išdidūs. Tiesa, išperinti poviukus inkubatoriuje retai kada pavyksta, o patys nelaisvėje retai kada susuka lizdus“, – apgailestavo paukščių augintojas. Šie paukščiai labai vertingi ir todėl, kad puikiai gaudo peles, žiurkes, kurios mėgsta įsisukti į paukštides.
Visi skirtingo charakterio
Vladas nustebino pasakydamas, kad savo paukščiams duoda ne tik lesalo, bet pamalonina juos ir lašiniais ar mėsa. „Juk ne veltui sakoma, kad višta yra virtuvės sanitaras“, – tikino pašnekovas. Kiekvieną dieną sparnuočiai gauna žolės, daržovių. Ypač mėgsta tarkuotus ir su miltais pamaišytus moliūgus. „Tačiau net ir alkani būdami nelestų čiobrelių“, – stebėjosi Vladas.
Atvažiuojantieji paganyti akių į jo paukštelius anksčiau ar vėliau, jei tik susidaro sąlygos, patys įsigyja kokią retesnę vištelę ar gaidelį. „Tik ilgesnį laiką stebėjęs paukštį, palaikęs jį ant rankų gali pasakyti, norėtum tokio ar ne. Vieniems patinka kuo mažesni paukščiai, kiti renkasi didelius. Man mieli ir tokie, ir tokie. Bramų gaidžiai vaikšto po kiemą kaip karaliai, o turiu peštuką Javos bantamą, kurio niekaip negaliu prisijaukinti – kerta, ir viskas. Jo tėvas irgi buvo labai aršus – galėjai duoti 25 metus kalėjimo už muštynes, o šitam – penkerius“, – juokėsi pašnekovas. Netrukus jis pademonstravo, kaip gaidžiukas puola į narvelį įkištą ranką. Kad visi naminiai sparnuočiai turi charakterį, netrukome įsitikinti per fotosesiją, kai iš narvelių ant žolės buvo iškelti keli vištidės gyventojai. Kur buvusi kur nebuvusi prisistatė muskusinė antis ir ėmė daryti tvarką, mat, jos įsitikinimu, tik antinas ir gaidys Albas turi teisę vaikščioti po paukštidės kiemelį.
Patys daktarai aiskaudos
Pasak pašnekovo, domestikuoti paukščiai turi būti tinkamai lesinami, prižiūrimi, turėti erdvius narvus, kad nepradėtų vienas kito kapoti. „Kanibalizmas – dažnas reiškinys. Jei tik vienas kitą prakapojo iki kraujo, gali ir užkapoti“, – perspėjo augintojas. Labai svarbi tarp paukščių hierarchija. Kol gaidžiukai maži, gali būti viename narve su suaugusiu gaidžiu, bet tik iki tam tikro laiko. Vištos ne tokios pakančios.“
Kiekvieną dieną atėjęs į vištidę Vladas apžiūri, kaip jaučiasi jo augintiniai. Anot jo, sveikas paukštis turi būti judrus – krapštytis, kedenti plunksnas. Jei stovi kampe liūdnas, užmerkęs akis – vadinasi, susirgo. Tada reikia pačiam būti veterinarijos gydytoju ir spręsti, kaip galima būtų ligoniui padėti. „Ligų yra įvairiausių. Bėda ta, kad niekas nesiima gydyti vištos. Tad paukščių kolekcininkai nori nenori tampa ir daktarais aiskaudomis. Gyvenimas to išmoko. Gerai, kad kolegos mielai dalijasi savo patirtimi“, – sakė Vladas.
Mokosi ir iš klaidų
Inkubatorius – ypatinga paukštidės vieta. Kasdien kurios nors veislės paukščių jaunikliai prasikala pro kietą lukštą į dienos šviesą. Tada paukštininkas juos tupdo po šilta lempa, duoda specialaus startinio lesalo. Viščiukai šildomi beveik šešias savaites. Žvelgiant į vos kelių dienų pūkuotukus jau galima pasakyti ar tai bramų, kochinchinų, ar verstaplunksnių, šilkaplunksnių bantamų veislių palikuonys. Kol kas V.Grybas tik mokosi veisimo paslapčių. Poilsio kampelyje ant stalelio – enciklopedinis žinynas apie vištas. Iš čia jis semiasi žinių, tačiau, kaip ir daugumai, tenka mokytis ir iš klaidų. Tik su dekoratyviniais balandžiais, kurių žavesiui irgi nepavyko atsispirti, mažiau vargo. Anot pašnekovo, ne veltui sakoma, kad gyvena kaip balandėliai. Šie paukščiai pasikeisdami peri, kartu maitina ir prižiūri savo mažylius.
