Prieš savaitę visuomenei atvėrėme turtingiausių Lietuvos žmonių valdų duris. Beliko menkniekis - išsiaiškinti, iš kokių šaltinių Laurų kvartale susikuriamas prabangus gyvenimas.
Kaip savo gerovę užsitikrina VP dešimtukas ir trys už Laurų kvartalo tvoros mūsų aptikti iš valstybės algą gavę asmenys - buvęs „Lietuvos energijos“ vadas Rymantas Juozaitis, buvęs ilgametis Seimo Teisės departamento vadovas, dabar - advokatas Kęstutis Virketis ir nustekentos Lietuvos kultūros kietoji rankelė - Gintautas Kėvišas? Azartą patyrinėti skatina ir tai, kad visi trys ponai tvirtina nepiktnaudžiavę tarnyba dėl naudos sau, neturintys pašonėje jokių privačių verslų. Viskas - iš algos? ,- klausia „Lietuvos žinios“.
Dar vienas nekaltas melas
Prieš pradėdami šių ponų gyvenimo būdo tyrimą, užkliuvome už dar vienos keistos detalės. Valstybinis kelias, kuris nuo Antavilių kryžkelės veda prie Laurų kvartalo tvoros, nusmaigstytas stulpais su filmavimo kameromis. Valstybiniame miške kažkas nuolat stebi grybautojus ir kitus atsitiktinius praeivius. Pasitikrinome Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje. Jos vadovas Algirdas Kunčinas nepaliko abejonių: „Pažeidžiamas žmogaus privatumas. Jei vaikštau miške ir žinau, kad tai valstybinė žemė, niekas neturi teisės manęs filmuoti be mano sutikimo.“
Tokią teisę turi tik policija. Jei ji čia išdėliojo savo aparatūrą, išeitų, kad Laurų gyventojų ramybė saugoma mokesčių mokėtojų lėšomis. „Ne, policija tos gatvės nestebi“, - tikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnas Artūras Paulauskas. Tada kieno tos kameros? Gal atidavusi krautuvininkams daugiau nei trečdalį Lietuvos energetikos, valdžia oficialiai pripažino VP dešimtuką ne kaip privačią, o kaip valdžios įstaigą, ir dabar saugo ją tarsi prezidentą ar premjerą? Tačiau lygiai taip pat nuo minėtų kamerų atsižegnojo ir Vadovybės apsaugos departamentas.
Iš ankstesnio vizito į Laurus prisimename, kad kamerų nesigviešia ir įžūlus vyrukas, neleidęs mums vaikščioti po valstybės mišką - Vytautas Labeckas iš Laurus saugančios bendrovės „Eurocash“, kuri anksčiau vadinosi „VP Sauga“. „Mes nefilmuojame. Kas filmuoja, ką daro - nežinau“, - mykė jis spaudžiamas Seimo narės Aurelijos Stancikienės.
Visus apėję padarome, mūsų galva, vienintelę galimą išvadą: tos kameros - paprasčiausios pakelės šiukšlės, kurias doras pilietis gali surinkti. Na ir ką? Nusipirkę ritinėlį pigių šiukšlių maišiukų, susiruošėme į mišką... Pradėjome nuo tolimiausios vaizdo kameros, tikėjomės, kad vaizdą praradę šeimininkai iškart prisistatys. Atia, nežinomas žiūrove!
Neutralizuodami trečią neteisėtą vaizdo stebėjimo įrenginį, pagaliau sulaukėme dėmesio. Aplink mūsų trijulę ėmė lėtai sukiotis prabangūs automobiliai. Bet trikdyti mūsų darbo jie nedrįso. Tada atvykome prie pat Laurų kvartalo tvoros, šiukšlių maišeliu aprišome arčiausiai apsaugos posto esančią filmavimo kamerą. Pagaliau jų kantrybė baigėsi.
„Šita kamera jūsų?“, - paklausiau. „Taip“, - išgirdau atsakymą. „O kodėl jūsų viršininkas teigia, kad kameros ne jūsų? Jūs neturite teisės stebėti viešo kelio!“ - kamantinėjau toliau. „Mes stebime, kas važiuoja...“ - aiškino apsaugininkas. Kiek vėliau jis susizgribo ir ėmė viską neigti, esą kameros tikriausiai policijos. Tačiau pagėdintas kalbėjo tiesą: „Na, mūsų mūsų... Turbūt mūsų...“
Ką gi, prie 10 hektarų krautuvininkių bendrijos užgrobto valstybinio miško turime pridėti ir gerą gabalą valstybinio kelio, kuris stebimas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus. „Paskutinės instancijos“ skundas policijai neleis paslaugioms valstybinėms institucijoms šį reikalą tyliai nugesinti.
Nors, kaip netrukus išsiaiškinsime, - tai, kas juosia Laurų kvartalą, yra daugiau nei tvora. Tai - demarkacinė linija, skirianti Lietuvos Respubliką, mus visus, ir oligarchų neteisėtai valdomą UAB „Lietuva“. Įstatymas ten neveikia... Kodėl? Čia pereiname prie antrosios tyrimo dalies, kurioje pamėginsime išsiaiškinti, kaip uždirbama prabangiam gyvenimui už šios tvoros.
Krautuvininkams sumetėme po 1000 litų
„Jie turi suvokti, kad nedera taip tyčiotis iš visų gyvenančiųjų aplink, iš visos Lietuvos. Vieną kartą kantrybė gali trūkti, ir jie gali rasti prie tos tvoros žmonių su šakėmis. Taip - tvora didžiulė, namai geri. Tačiau ar malonu gyventi gete?“, - retoriškai klausė žurnalistas Artūras Račas, rinkęs jūsų, gerbiamieji skaitytojai, parašus prieš energetinio monopolio sudarymą ir jo didelės dalies perdavimą už Laurų tvoros gyvenantiems krautuvininkams. Dalis pasirašė, tačiau dauguma liko abejingi.
„Bandėme skaičiuoti, išėjo, kad kiekvienas Lietuvos žmogus, įskaitant kūdikius, pradiniame etape sumokėjo VP grupei po maždaug 1000 litų“, - taip žurnalistas vertina Lietuvos energetikos perdavimo į privačias krautuvininkų rankas kainą vienam gyventojui.
Buvęs Seimo narys teisininkas Kęstutis Čilinskas pateikia detalių: „Kurdama „Leo LT“ Vyriausybė nusprendė, kad susilaiko nuo dividendų išsimokėjimo sau, o privatus akcininkas (VP dešimtuko energetinė įmonė, valdanti VST) išsimokėjo sau beveik milijardą litų dividendų. Išsimokėjo iš tos bendrovės akcijų, kurias atidavė į „Leo LT“. Ir dar tos akcijos įkeistos, tad valstybė dabar turės dengti 61 proc. privačios bendrovės skolos.“
Anot K.Čilinsko, visos aferos vertė, skirtingais skaičiavimais, siekia apie 2,7 mlrd. litų. Nuo 2,5 iki 3,2 mlrd. litų. Tiek, įvertinant dabartinę „Leo LT“ akcijų vertę, uždirbo VP grupė, neskaičiuojant kitų dalykų. Pavyzdžiui, jei iš tiesų statomi elektros tiltai į Lenkiją ir Švediją, krautuvininkai automatiškai lieka dalininkai tų projektų, kuriuos tikriausiai rems Europos Sąjunga ir Lietuvos valstybė.
„Leo LT“ mums patvirtino, kad visus didžiuosius projektus bendrovė ketina finansuoti iš lėšų, kurias surinks iš mūsų už parduodamą elektrą. Visi žinome, kad nuo Naujųjų metų elektra brangs penktadaliu. Štai taip uždirbama tokiai buičiai, kokią regėjome Laurų kvartale.
Už įstatymų leidybos kontrolę
Dabar stabtelkime prie Seimo Teisės departamento buvusio direktoriaus K.Virkečio advokato kontoros. Ponas Virketis - vienas tų, kurie praėjo griežtą prekybos monstro konkursą ir buvo įleistas gyventi Laurų kvartale.
Gyventi ten dar reiškia, mūsų skaičiavimais, ir apie 2 mln. litų investiciją. Ar ne per didelė tokios garbės našta ilgamečiam valstybės tarnautojui? Žurnalistams visiškai nepasiekiamas nuo tada, kai neteko darbo Seime, nes tarnybiniu transportu vėžino savo šunį, ponas Virketis visai netikėtai atsimuša į „Paskutinės instancijos“ filmavimo kamerą. „Norim pakalbėt!“, - sakome. „Galite norėti, čia jūsų reikalas. Aš nežinau, apie ką su jumis kalbėti“, - atrėžia buvęs valdininkas, kuriam prižiūrint Seimas priėmė įstatymus, leidžiančius tokiems veikėjams neaiškinti visuomenei, kaip iš valdiškos algos uždirbama namui privačios verslo bendrovės sau įkurtoje bendrijoje.
Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas visada stebėjosi pono Virkečio teiktomis keistomis išvadomis. Parlamentaras tikina negalintis įrodyti, kad ponas Virketis už tai ėmė pinigus, tačiau tokių įtarimų buvę.
Seimo kanceliarijos buhalterijoje gauname žinių, kad K.Virketis, statydamas namą Lauruose, turėjo pragyventi iš maždaug 8 tūkst. litų mėnesinių pajamų. Namui, nevalgydamas ir negerdamas, jis galėjo užsidirbti per 21 metus. Mūsų žiniomis, nė vienai valstybinei institucijai - Mokesčių inspekcijai, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT) - pono Virkečio turtai jokių įtarimų nesukėlė.
Iš meno
Panašus stebuklas nutiko ir kitam Laurų gyventojui - G.Kėvišui. Jis jau 20 metų iš įvairių postų „vairuoja“ Lietuvos menininkų gyvenimą, tiksliau - menui skirtus pinigus. Šiuo metu, kai naujame name jau baigiama vidaus apdaila, ponas Kėvišas vadovauja Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Čia dirbantys žmonės pasakoja, kad norėdami pragyventi yra priversti vasaromis vykti į užsienį, prižiūrėti senelius, dirbti kitus prastus darbus.
Kultūros ministerijoje niekas nežino, iš kokių lėšų tų žmonių viršininkas G.Kėvišas kuria naują savo buitį. Jų duomenimis, valstybė jam yra nustačiusi apie 7 tūkst. litų atlyginimą „ant popieriaus“. Iš pono Kėvišo, kaip Vilniaus tarybos nario, deklaracijos dar matyti, kad oficialiai jis prisiduria iš valstybės finansuojamų projektų, kur, mūsų ekspertų duomenimis, turėtų atidirbti už tą pačią teatro direktoriaus algą.
Tačiau ir tų pinigų vargiai ar užtektų šimtams prabangių kvadratinių metrų už Laurų kvartalo tvoros. G.Kėvišas yra ne kartą išsigynęs, kad greta valstybinio darbo užsiima ir privačia impresarijaus veikla, suteikiančia galimybę imti procentus, tarkime, už teatro baleto trupės užsienio gastroles.
Valstybės kontrolė buvo užčiuopusi įvairiausius esą šio žmogaus ir jo kolegų-pavaldinių pinigavimosi būdus. Tarkime, buvo kilę įtarimų apie tarpinę buhalteriją už Lietuvos ribų, per kurią buvo „perplaunamos“ už lietuvių menininkų pasirodymus užsienyje gaunamos lėšos.
Dar buvo nustatytas atvejis, kai už įspūdingą užsienio gastrolieriaus honorarą, išmokėtą grynaisiais pinigais iš valstybinės koncertinės įstaigos kasos, pasirašė ne tas gastrolierius (jo parašas suklastotas), o pinigai iš kasos dingo.
Dar buvo liudininkų, kurie pasakojo, kad gastrolių organizatoriui jie turėdavę atiduoti liūto dalį savo honorarų. Žinoma, neoficialiai. Visa tai buvo žinoma ir FNTT, tačiau ji atsisakė tirti visas tas įtariamas aferas, nes... veiksmas vyko už Lietuvos sienos. Suprask, nėra Interpolo, nėra ES šalių bendradarbiavimo dėl pinigų plovimo ir mokesčių nemokėjimo prevencijos.
G.Kėvišo namas Lauruose ėmė sparčiai kilti tuo pat metu, kai dosni socialdemokratų Vyriausybė davė jam 60 mln. litų teatro scenai remontuoti. Esą senoji buvo netinkama šokiams. Jau po įspūdingos investicijos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Nerijus Juška mums papasakojo, kad dabar ta scena dar mažiau tinkama šokiams. „Po remonto ji dar labiau sugadinta“, - sakė jis.
G.Kėvišas gyrėsi, jog kitais, finansinės krizės metais, Vyriausybė jam skirs dar tiek pat milijonų litų teatro priestatui statyti. Tada tikriausiai iškils vila Prancūzijos Rivjeroje.
Iš algos, žinoma
Trečiasis valstybei tarnavęs žmogus, kuris įsikūrė už Laurų tvoros, - R.Juozaitis. Žiniasklaida rašė, kad jo namas pastatytas to paties architekto ir iš tų pačių medžiagų, kaip ir naujasis „Lietuvos energijos“ pastatas. Sutapimas, žinoma. Kitas sutapimas yra tai, kad sklypas Lauruose buvo pasiūlytas R.Juozaičio dukrai tuo metu, kai vyko Vakarų skirstomųjų tinklų privatizacija.
Ponui Juozaičiui vadovaujant tie tinklai pasidarė ypač patrauklūs - pigūs, nes buhalteriškai - labai atsilikę, neefektyvūs. Po keliolikos mėnesių, nieko daug nepridėję, VP berniukai iš VST susimokėjo sau šimtamilijoninius dividendus. Fokus pokus....
„Aš iš dukros kompanijos įsigijau tą sklypą. Kadangi mano dukra dirbo nekilnojamojo turto srityje, vieną kartą nuvažiavau, man ta vieta patiko ir įsigijau iš jos,“ - aiškina R.Juozaitis apsigyvenimo Lauruose mechanizmą. Smalsaujame, kaip ponas Juozaitis vertina tai, kad veiksmas sutapo su energetinio ūkio privatizacija. „Na, matote, nereikia painioti tų dalykų. Kadangi tai buvo pardavinėjama oficialiai, kas norėjo, tas galėjo pirkti. O man reikėjo kažkur įsikurti ir aš pirmiausia kreipiau dėmesį ten, kur yra patrauklu ir gražu. Jokio ryšio čia nematau,“ - karščiuojasi pašnekovas.
„Beveik 40 proc. nacionalinės energetikos atiduota UAB‘o savininkams be jokių įpareigojimų ką nors statyti ar investuoti. Sukurtas tik paveikslas visuomenei, kad vyrai turi milijardus ir pastatys atominę, tačiau kaip jau matome, jie nestato nei jėgainės, nei elektros tiltų. Pamačiusios, kas vyksta, Latvija ir Estija jau apskritai abejoja, ar dėtis prie to projekto. Mat elektros energijos pardavimas atiduotas į krautuvininkų rankas. Jie gauna visą pelną, o išlaidos tenka valstybei“, - aiškina K.Čilinskas tai, kas negalėjo įvykti be R.Juozaičio esminio prisidėjimo.
O kiek kainavo namas Lauruose? „Kiek kainavo? Tais laikais pastatyti kainavo pakankamai pigiai. Tai - ne dabartinės kainos. Neprisimenu tiksliai, bet tai buvo mano 4 ar 5 metų atlyginimas“, - kaip ir ponai K.Virketis su ponu G.Kėvišu, ponas R.Juozaitis teigia, kad namą Laurų kvartale įpirko iš oficialiai gautų lėšų...
Rūta Grinevičiūtė
Šia tema - dvi LNK laidos „Paskutinė instancija“
