Šiaulietis Vytautas už narkotikų kontrabandą nuteistas Švedijoje. Keturiasdešimt dvejų metų vyras ten kalėjo beveik trejus metus. Laikas praleistas kalėjime, vyro žodžiais, - tai patirtis, kurią norėtųsi užmiršti ir kartu dar stipriau kabintis į normalų gyvenimą.
2001-ieji. Pats vidurvasaris. Vieno nedidelio Švedijos miestelio oro uosto terminalas. Už pusvalandžio - skrydis namo, į Lietuvą.
Oro uosto laukiamojoje salėje prie šiauliečio Vytauto prieina Švedijos policininkai. Pareikalauja sekti jiems iš paskos. Tarnybinėse patalpose lietuvis apieškomas.
Krata baigiama radus tai, ko ieškota, - narkotikų - 150 gramų amfetamino. Iš oro uosto sulaikytasis išgabenamas tiesiai į tardymo izoliatorių. Į vienutę. Vytautas įspėjamas: čia teks gyventi lygiai vieną savaitę - iki teismo.
Šiaulietis izoliatoriaus darbuotoją paprašo leisti paskambinti namiškiams į Lietuvą. Švedai sutinka, tačiau įspėja nekalbėti apie bylą. Vytauto pokalbio su artimaisiais prie kito telefono klausosi ir vertėja. Moteriai įsakyta tik išgirdus užuominą apie jo sulaikymą išjungti pokalbį.
Tą pačią dieną šiaulietį apklausia Švedijos tardytojai. Apklausoje dalyvauja ir lietuvis vertėjas, kiekvieną teisinį terminą, kaip vėliau paaiškinta Vytautui, sulaikytasis privalo suprasti tiksliai.
Nustebino komfortas
Švedijoje nusikaltimai skirstomi į lengvus, sunkius ir labai sunkius. Narkotikų kontrabanda - nusikaltimas, priskiriamas itin sunkių nusikaltimų grupei. Bausmės laikas priklauso nuo rastų narkotikų kiekio.
Švedijos teisėjai pagal galiojantį įstatymą narkotikų platintojui turi teisę skirti nuo dvejų iki keturiolikos metų nelaisvės. Kiekvienam kalėjime pavyzdingai besielgiančiam kaliniui bausmės laikas trečdaliu sutrumpinamas.
Už narkotikų gabenimą šiauliečiui Vytautui skirta ketverių metų nelaisvės bausmė. Už šiauliečio striukėje rastą narkotikų kiekį ketveri metai - maksimalus terminas. Sąlyga aiški: jei Vytautas gerai elgsis, kalėjimo laikas bus sutrumpintas iki metų ir aštuonių mėnesių.
Po teismo lietuvis, kaip ir visi nuteistieji, pirmiausia apgyvendinamas perskirstomuoju kalėjimu vadinamoje įstaigoje. Čia dirba psichologai ir kitų sričių specialistai. Po teismo kiekvienas kalinys šioje įstaigoje išbūna nuo dviejų savaičių iki keturių mėnesių. Pagal Švedijos įstatymus nuteistasis turi būti tinkamai paruoštas viskam, kas jo laukia kalėjime.
Po perskirtomojo šiaulietis atgabenamas į griežčiausio pirmojo režimo kalėjimą. Trejų metų senumo įvykius Vytautas atsimena su smulkiausiomis detalėmis. Nedidelis kalėjimas, į kurį buvo atvežtas, Vytauto žodžiais, pasirodė ganėtinai patrauklus: vienaaukščio pastato koridoriuose, laisvalaikio kambaryje, virtuvėje bei tualete ideali švara. Kameroje, kurią vyriškis vadina kambariuku, stovi spinta rūbams, lova su švaria patalyne, darbo stalas su šviestuvu, būtiniausia virtuvės įranga, valgio įrankiai. Gale lovos, ant lentynos, pastatytas televizorius, kuris rodo devynių Švedijos televizijų programas.
Nuteistajam atgabenamas paketas su kalėjimo drabužiais: dvi sportinės aprangos, apatiniai rūbai, avalynė, rankšluosčiai, higienos priemonės. Lietuviui paaiškinama, jog tiek rūbų skirta savaitei, tačiau, esant reikalui, juos galima pasikeisti ir anksčiau.
Kiekvienam kaliniui švedų kalėjime skiriama atskira kamera. Šiaulietis nustebo čia pamatęs plastikinius langus su dailiomis grotomis. Taip pat - modernius radiatorius. Kameros temperatūrą kalinys gali reguliuoti savo nuožiūra.
Leidimai ir apribojimai
Kameros nuo septintos valandos ryto iki aštuntos vakaro būna atrakintos. Kaliniai gali vaikščioti kalėjimo koridoriais, jei pageidauja, virtuvėje gamintis sau maistą (gali valgyti ir valgykloje), gali kada panorėję maudytis, bendrauti tarpusavyje ir su prižiūrėtojais, hole - rūkyti. Koridoriaus gale - sporto salė. Čia žaidžiamas krepšinis, lauko tenisas, įrengti modernūs treniruokliai.
Koridoriuje pastatyti trys šaldytuvai. Viename sudėti maisto produktai naudoti bendrai, kituose dviejuose - asmeniniai produktai, kurių kaliniai gali įsigyti kalėjimo kioske.
Nepaisant iš pirmo žvilgsnio vyraujančios demokratijos, kalėjime yra ir tam tikrų apribojimų: kamerose negalima turėti mobiliųjų telefonų, rūkyti, draudžiama girtauti, vartoti narkotikus, neleidžiami siuntiniai iš namų.
Visi kaliniai privalo dirbti. Darbai - tik kalėjimo teritorijoje. Dažniausiai tai Švedijos verslininkų į kalėjimą pristatyti darbai. Vytautas sako girdėjęs, kad darbo kaliniams duodantiems verslininkams Švedijoje mažinama mokesčių našta. Darbo užmokestis pervedamas į kalinių mokėjimo korteles.
Už taisyklių pažeidimus kaliniai išvedami į kalėjimo izoliatorių. Iš ten grįžta retas, dažniausiai, anot Vytauto, nusikaltusieji perkeliami į griežtesnio režimo kalėjimus.
Lietuvių vengiama
Šiaulietis jau pirmomis gyvenimo nelaisvėje dienomis sako pajutęs, kad kalėjimo darbuotojai dažniau atlieka aptarnaujančio personalo, o ne prižiūrėtojų funkcijas. Prižiūrėtojai, anot lietuvio, kalėjimo koridoriais vaikšto be ginklų ir nešiojasi tik vietinio aliarmo pultus, kuriuos naudoja tik būtiniausiu atveju.
Švedijos kalėjime, prisimena Vytautas, didžioji dalis prižiūrėtojų - moterys. Vienas iš svarbiausių reikalavimų joms - visiškai uždara apranga. Prižiūrėtojoms draudžiama vilkėti sukneles, trumparankoves palaidines. Žodžiu, jokių pagundų vyrams.
Šiauliečio teigimu, viena iš prižiūrėtojų buvusi 75 metų. Guvi kalėjimo tarnautoja kaliniams ypač patikdavusi.
Kalėjime Vytautas pasakoja savo kailiu pajutęs, kad lietuvių tautybės kaliniams prižiūrėtojai ir "kolegos" simpatijos nejaučia. Maža to, lietuvių netgi vengiama.
Švedai Lietuvą, svetimoje šalyje kalėjusio šiauliečio žodžiais, įsivaizduoja tik kaip sukčių, vagių ir mušeikų kraštą. Ne vienas švedas kalinys, pasak šiauliečio, pasakojo pažįstąs nusikaltėlį iš Lietuvos. Tokį įvaizdį švedams greičiausiai sukuria per Švedijos televizijas transliuojami reportažai iš Lietuvos. Vytautas sako kalėdamas ne kartą matęs dokumentinių filmų apie Lietuvos sąvartynus, nakvynės namus, didžiųjų miestų pakraščiuose esančius lūšnynus.
Komfortiškame kalėjime lietuvis teigia jausdavęs ir nemenką psichologinę įtampą. Ji pasireikšdavo tuo, jog Švedijos pilietybę turintis kalinys visko gauna su kaupu. Lietuviui netgi būtiniausios medicinos pagalbos bei reikalingiausių priemonių tekdavę gerokai palaukti.
Iš kalėjimo į kalėjimą
Įkalinimo įstaigos Švedijoje skirstomos pagal taisyklių jose griežtumą. Pirmojo režimo kalėjimuose gyvena kaliniai, padarę sunkiausius nusikaltimus, kaip antai žmogžudystė ar narkotikai, tad juose kali nusikaltėliai, kuriems paskirta didžiausia bausmė.
Šešis mėnesius išbuvę griežtojo režimo kalėjime ir nenusižengę, kaliniai perkeliami į kito lygio kalėjimą. Jame - taisyklės nebe tokios griežtos. Etapas po etapo - iki išėjimo į laisvę kaliniai perkeliami į vis lengvesnio režimo kalėjimus. Taip Švedijos kaliniai pamažu ruošiami išeiti į laisvę.
Šiaulietis Vytautas iš griežčiausiojo režimo įstaigos po šešių mėnesių perkeltas į kitą kalėjimą. Taisyklės čia jau ne tokios griežtos, tačiau gyvenimo sąlygos, anot lietuvio, prastesnės.
"Kiekvienas Švedijos kalėjimas skiriasi. Tai priklauso nuo savivaldybės, kuriai priklauso kalėjimas, finansinio stabilumo, informacija dalijasi lietuvis. Švedijoje kiekvienas miestelis turi savo kalėjimą, kartais net ne vieną". Lietuvis žino, jog įkalinimo įstaigų Švedijoje gausu dėl to, kad nusikaltusiųjų artimieji galėtų dažniau juos lankyti.
Suprato klydęs
Šių metų sausio vidury, likus keturioms dienoms iki bausmės pabaigos, šiaulietis Vytautas deportuojamas iš Švedijos į Lietuvą. Tiesiai iš Vilniaus oro uosto vyras išgabenamas į Lukiškių kalėjimą. Vytauto laukia žinia - bausmės laikas pratęsiamas dar vienerius metus ir keturis mėnesius.
Iš Lukiškių kalėjimo po kelių mėnesių vyras perkeliamas į Pravieniškių kalėjimą. Čia Vytautui po dviejų kalėjimo mėnesių pritaikoma amnestija.
Šiandien šiaulietis jau namuose. Grįžo į šeimą. Susirado staliaus darbą. Jį labai vertina. Nešvarų verslą metė. Suprato klydęs ir už klaidą sumokėjęs savo gyvenimo metais.
Vyras šiandien su pasibaisėjimu prisimena Lietuvos kalėjimo sąlygas, prižiūrėtojus ir kartais apninkančias mintis apie mirtį.
"Lietuvos kalėjimas žmogaus nepataiso. Atvirkščiai, čia gimdomas žvėriškumas, - įsitikinęs Vytautas. - Švedijoje žmogiškos gyvenimo sąlygos tarsi moko gyventi, skatina trokšti išeiti į laisvę ir visomis išgalėmis kabintis į normalų gyvenimą. Kad nebepaslystum".
"Šiaulių kraštas" (www.skrastas.lt)
