Panašu, kad posakis „Mano namai – pasaulis“, vienaip skamba išsilavinusio kosmopolito lūpose ir visai kitokį prasmės atspalvį įgauna, kai jį taria skurdą ir nepriteklių kenčiantis romų tautybės emigrantas. Neseniai Europos Parlamentas pasmerkė Prancūzijos ketinimus iš šalies išsiųsti emigrantus iš Rumunijos ir Bulgarijos, kurie, pasak valdžios atstovų, šioje šalyje apsigyveno nelegaliai.
Pasaulio žmogaus teisių gynimo organizacijos suskubo įsikišti ir išplatino Prancūzijos vyriausybei skirtą raginimą stabdyti dikriminacinės politikos vykdymą romų bendruomenės atžvilgiu. Prie šio raginimo psisidėjo ir Lietuvoje veikiančios žmogaus teises ginančios organizacijos bei Lietuvos romų bendruomenių susivienijimai.
Naujienų portalas Balsas.lt pasidomėjo, kaip šią situaciją vertina ir kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena Vilniaus romų taboro bendruomenė.
Apie tai, kaip Lietuvos romai reagavo į įvykius, romų bendruomenės „Čigonų laužas“ įkūrėjas J. Tyčina sakė: „Tai, kas vyksta, yra labai blogai. O kaip reaguotų lietuviai, jei visus užsienyje gyvenančius lietuvius deportuotų į Lietuvą dėl kelių žmonių padarytų nusikaltimų? Juk yra valdžia, teismas ir tas, kuris padaro nusikaltimą, privalo už jį atsakyti.“
Pašnekovo teigimu, Lietuvoje gyvenantys romai į panašius incidentus reaguoja jautriai, nes šios bendruomenės integracijos klausimai yra labai aktualūs ir mūsų krašte. „Matote, Pracūzijoje yra dar viena problema, kuri aštrina situaciją – šalyje labai daug nelegalų. Rumunijoje romų priskaičiuojama apie tris milijonus, o kiek jų gyvena nelegaliai? Rumunijos vyriausybė su jais randa bendrą kalbą, tai kodėl to negalima padaryti ir Lietuvoje? Lietuviai patys išgyveno tremtį ir žino, koks tai skaudus dalykas, tad, kam kartoti istorijos klaidas? Privalome suprasti ir gerbti vienas kitą, nepaisydami tautybės. Žinoma, tai nėra lengva, bet santykiai turi būti žmoniški.“
Pasigendama kompromisų
Apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta bendrija „Čigonų laužas“, J. Tyčina pasakojo:
„Bendrija veikia nuo 1997 m. Buvo surengtas Lietuvos romų susirinkimas, jo metu buvo surašyti bendrijos įstatai ir ji įteisinta. Vėliau kreipėmės į Teisingumo ministerija, kuri patvirtino bendrijos teisėtumą.“
Vyro teigimu, valdžios institucijos romų bendruomenės iniciatyvą sutiko palankiai: „Anksčiau buvo geriau, nes valdžioje dirbę žmonės norėjo ką nors padaryti dėl romų - priimdami sprendimus, tardavosi ir su mūsų bendruomenės atstovais. Šiandien tokių pasitarimų nebūna. Blogai, kad niekas nenori eiti į kompromisus, nes tik sutariant galima imtis bendro darbo“, – sakė J. Tyčina.
Taboro vaikų kasdienybė – skurdas
Vilniaus romų taboras žiniasklaidoje dažnai šmėžuoja kriminalinių naujienų rubrikose. Narkomanus ir kitus asocialius asmenis it magnetas traukianti vieta sostinės valdininkų kartais labai tiesmukai vadinama atvira žaida. Kalbėdamas apie didžiausias bendruomenės problemas, vyras sakė: „Labai sunku bendrauti su valdininkais. Metai bėga, o susitarti tampa vis sunkiau, situacija labai bloga ir, jei niekas greitai nepasikeis, baisu ir pagalvoti, kas laukia šios bendruomenės.“
Pasak J. Tyčinos, didžiausia problema yra būstai: „Vaikams reikia lankyti mokyklą, tokios sąlygos, kuriomis jie gyvena šiandien – nežmoniškos. Geros šeimininkės sandėliukas padoriau atrodo nei kai kurie tabore stovintys namai. Kūrenti pečius juose reikia visą parą, nes šiluma visai nesilaiko, vaikai žiemą miega su drabužiais, šilto vandens taip pat nėra. Tabore stovi dvi kolonėlės, iš kurių gyventojai kibirais į namus nešasi šaltą vandenį, tualetai – lauke. Tabore gyvenantys vaikai prie tokių sąlygų yra pratę, tad jiems sunku įsivaizduoti, kad gali būti kitaip, tad nelengva tokius vaikus vėliau integruoti į bendruomenę. Dažnai sakoma, kad romai sau nori to ar ano, bet juk mes norime to paties, ko nori kiekvienas tėvas savo vaikui – kad mokytųsi, gyventų normalų gyvenimą, netaptų nusikaltėliu. Tik ne visų galimybės vienodos...“
J. Tyčina prisiminė, kad „Čigonų laužui“ vos pradėjus savo veiklą, vaikus į mokyklą veždavo pats: „Tuomet susirinkau apie 60 vaikų, kuriuos kas rytą savo transportu veždavau į mokyklą, kiti tėvai taip pat prisidėdavo. Pats į taborą atvažiuodavau šeštą ryto, su savimi turėdavau keletą termosų su karšta arbata. Žinote, esu toks pats žmogus kaip ir kiti, tad laikui bėgant – pavargau. Šiandien padėtis bendruomenėje dar sunkesnė.“
Žibalo į ugnį pila žiniasklaida
Nors valdžios atstovai dažnai garsiai deklaruoja norą padėti, ne visuomet geri norai virsta darbais. J. Tyčina patikino, jog dažnai visuomenės nuomonę formuojanti spauda kartais taip iškraipo faktus, jog miesto valdžiai kuriant prastą romų įvaizdį net nereikia labai vargintis.
„Buvo bendruomenės narių ir valdžios atstovų susitikimas, kurio metu aš aiškinau, kaip svarbu mūsų vaikams eiti į mokyklą. Savo žodžius pasakiau lietuviškai ir pakartojau rusų bei romų kalbomis. Po mano kalbos atsistojo viena moteris ir pareiškė, kad, kol valdžia neduos malkų ir nepagerins gyvenimo sąlygų, vaikų į mokyklą neleisime. Labai skaudu buvo, kai pamačiau, jog susirinkime dalyvavęs žurnalistas jos žodžius įdėjo į mano lūpas“, – pasakojo jis.
„Suprantu, kad ta moteris buvo neišsilavinusi, bet žurnalistas juk puikiai girdėjo, kas tai pasakė. Čia ir atsiranda sunkumai mūsų tautai, nes jei norime ką nors pasakyti, tikėtina, jog šie žodžiai bus panaudoti prieš mus pačius“, – su nuoskauda kalbėjo J. Tyčina.
Mokykloje – patyčios
Į klausimą, kokia situacija su vaikų mokymųsi šiandien, J. Tyčina sakė: „Daug geresnė nei tuomet, kai vaikus vežiojau į mokyklą pats. Bendravau su motinomis tabore, aiškinau, kad, jei vaikai nemokės lietuviškai, bus beraščiai – negalės susirasti darbo ir apie jokią ateitį negalės net svajoti. Esu dėkingas savo žmonėms, kad jie mane išgirdo.“
Romai (Eltos nuotr.)
Į klausimą, ar tiesa, kad romų vaikai labai sunkiai pritampa ir adaptuojasi mokykloje, pašnekovas sakė: „Labai nesinori, kad mokykloje ir toliau tęstųsi tai, kas kartojasi metai iš metų. Mokytojai neskiria vaikams pakankamai dėmesio, jų vienintelis reikalavimas, kad vaikas ateitų ir sėdėtų pamokoje. Vaikai, pamatę, kad jiems dėmesio neskiriama, praranda motyvaciją ar suranda kokių pašalinių užsiėmimų. Dėl to taip pat kalbuosi su mokytojais ir tėvais.“
Pašnekovas mostelėjo ranka rodydamas į už kelių metrų dūkstančius vaikus: „Matote, romų vaikai labai žvitrūs, negali nustygti vietoje, tad kartais pasitaiko elgesio problemų, žinoma, neteisinu tų, kurie labai blogai elgiasi, bet mokyklose mokytojai su jais turėtų surasti bendrą kalbą.“
Jis patikino, kad esama nemažai pavyzdžių, kai vaikai mokykloje buvo diskriminuojami dėl to, kad yra kitos tautybės. „Didžioji dauguma taboro šeimų gyvena labai skurdžiai ir yra buvę atvejų, kai vaikas „nurašomas“ vos tik aplinkiniai sužino, iš kur jis – „A, tu iš taboro...“ ir tuo būna viskas pasakyta“, – kalbėjo vyriškis ir prisiminė atvejų, kai romai buvo atleidžiami iš darbo vien todėl, kad būdavo sužinoma jų tautybė ir gyvenamoji vieta.
Kiekvienoje šeimoje – po narkomaną
J. Tyčinos teigimu, vos pora žmonių iš taboro turi darbus, kiti gyvena iš valstybės mokamų pašalpų, moterys ir vaikai dažnai prašo išmaldos, renka ir neša į supirktuves metalą.
„Labai blogai, kad nyksta mūsų tradicijos, kultūra - tai užkerta kelią geresnei ateičiai. Pamenu laikus, kai pas mus beveik nebuvo girtuoklių, o šiandien beveik kiekvienoje šeimoje yra po narkomaną. Pasikeitė ir pačių žmonių požiūris, anksčiau gėdingai laikyti dalykai pamažu tampa toleruojami. Jei palyginsime tai, kas vyksta tabore su romų gyvenimu kituose miestuose, tai galima drąsiai sakyti, kad kitur romų kultūra išlaikoma geriau. Nors kituose miestuose taborų iš viso nėra, romai gyvena normalų gyvenimą, susirenka, prisimena mūsų tracijas, papročius. Vaikai tabore kasdien mato tai, ko jie matyti neturėtų ir tai labai blogai.“
Iš Lietuvos romai emigruoti nesiruošia
Nors gyvenimo sąlygas Vilniaus tabore vargu ar galima pavadinti pakenčiamomis, romai geresnio gyvenimo ieškoti svetur nesiveržia, o ir išvykusieji ilgai užsienyje neužsibūna.
„Išvyksta romai į Rusiją, Baltarusiją, pas giminaičius Europos šalyse, bet dauguma išvykusiųjų po kurio laiko grįžta ir sako, kad tautiečiai tapo visai kitais žmonėmis, turinčiais kitokį mąstymą.Kiti romai užsienio šalyse dirba, išlaiko savo šeimas ir jaučiasi visaverčiais žmonėmis, tad dažnai atsiranda tam tikras socialinis nuotolis“, – kalbėjo J. Tyčina.
Pašnekovas paminėjo ir dar vieną svarbią priežastį, kodėl romai sugrįžta į Lietuvą: „Žmonės nenori palikti vietų, kur palaidoti jų tėvai, artimieji.Turime tokią tradiciją, kad privalome gyventi ten, kur palaidoti artimieji. Neseniai visa bendruomenė visoje Lietuvoje rinko pinigus, kad dviejų giminaičių palaikus būtų galima pargabenti iš Anglijos ir palaidoti Lietuvoje.“
„Jei lietuviai tikisi, jog romai iš Lietuvos emigruos, tai jie smarkiai klysta, nes mes šią šalį laikome savo tėvyne. Į Lietuvą romai atkeliavo daugiau nei prieš tūkstantį metų, tad turim čia gilias šaknis“, – šypsodamasis sakė J. Tyčina.
Darbo bižoje registruojasi, bet dirbti nenori
Bedarbystė – viena aktualiausių bendruomenės problemų, bet nuo 2009 metų, pastebimas darbo biržoje registruotų romų skaičiaus augimas: 2009 m. pradžioje buvo registruoti 23, 2010 m. pradžioje - 65, 2010 m. liepos 1 d. - 95 romų tautybės asmenys.
Vilniaus darbo biržos Registravimo ir informavimo skyriaus vedėjas Alfonsas Stravinskas kalbėdamas apie romus sakė: „Iš visų Vilniaus darbo bižoje registruotų romų vos 5 procentai turi kokią nors profesiją ar darbinės patirties, tam tikra kvalifikacija galima laikyti ir vairuotojo pažymėjimą.
Romų bendruomenės centre yra įrenta speciali interneto prieiga, kur taboro gyventojai gali gauti informacijos apie laisvas vietas, bet, pasak A. Stravinsko, susidomėjusiųjų mažai: „Daugiausiai naujove domisi vaikai ir paaugliai, o suaugusiųjų didelės motyvacijos nepastebėjome.“
Į kausimą, kaip darbdaviai reaguoja į siūlymus įdarbinti romų tautybės asmenis, pašnekovas sakė: „Patys romai dirbti nesiveržia, bet vienas kitas atsiranda, beje, tai dažniausiai būna moterys. Darbdaviai nieko nesako, bet patys romai skundžiasi, kad dažnai išgirsta „Mes jums paskambinsime“ ir tuo viskas pasibaigia.“
A. Stravinskas atkreipė dėmesį į tai, kad bet kokiems kvalifikacijos kursams reikia turėti bent pagrindinį išsilavinimą, o jį turi labai mažai romų.
„Labai dažnai padirbę mėnesį viešuosius darbus romai nebenori dirbti toliau, nors yra galimybė sutartį pratęsti dviems ar net trim smėnesiams. Tokį sprendimą tikriausiai lemia kito pajamų šaltinių turėjimas, matyt, neverta eiti į darbą, kur mokamas vos 800 litų atlyginimas“, – kalbėjo A. Stravinskas.
Specialisto teigimu, į darbo biržą romai ypač suskato kreiptis, kai imta griežčiau kontroliuoti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Romai (Eltos nuotr.)
Pašalpų gavėjų sąrašas ilgas
Vilniaus socialinės paramos centro direktorė Solveiga Jankauskaitė, kalbėdama apie socialinę paramą, kurią gauna romai, sakė: „Tai, ką valstybė teikia kiekvienam į bėdą patekusiam piliečiui, tą gauna ir romai – socialines pašalpas ir paramą mokiniams.Socialiniai darbuotojai taip pat teikia konsultavimo, tarpininkavimo paslaugas, padeda užpildyti dokumentus ir pan., nes didelė dalis bendruomenės narių yra neraštingi“.
Socialinio paramos centro duomenimis, 2009 m. socialinė pašalpa buvo paskirta ir išmokėta 164 amenims (63 namų ūkiams), išmokos benroji suma sudarė 429 947,85 Lt. 2010 m. nuo sausio 1 d. Iki liepos 31 d. ši pašalpa skirta 192 asmenims (72 namų ūkiams).
Iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. dėl socialinės paramos mokiniams kreipėsi 36 romų šeimos, kuriose auga 65 vaikai, jiems skirta 10 140,00 Lt parama mokinio reikmenims įsigyti (po 156 Lt).
„Turint omenyje, kad tabore gyvena apie 500 asmenų, didelė jų dalis gauna valstybės pašalpas.Socialinės pašalpos dydis yra 315 litų, jei žmogus turi kitų pajamų, pašalpos dydis perskaičiuojamas pagal specialią formulę“, – kalbėjo S. Jankauskaitė. Romų bendruomenei taip pat teikiama parama maisto produktais ar drabužiais ir t.t.
Neskaldytų malkų romai atsisakė
Valdininkai jau seniai susitaikė su faktu, kad beveik visa romų taboro bedruomenė gyvena vienu adresu, o ir nelegalių statinių problema kol kas nesprendžiama. Savivaldybė kasmet skiria lėšų bendruomenės kuru aprūpinimui – 2007-2008 metų šildymo sezonui buvo skirta 20 000 Lt.
2009-aisiais metais ekonominei situacijai šalyje pablogėjus, romų bendruomenėje taip pat atsirado daugiau šeimų, kurioms reikėjo paramos, tad savivaldybė nutarė, kad planuoti pjuvenų briketai perkami nebus, o pasiūlyta, kad teritorijų sanitariniu valymu užsiimanti bendrovė UAB „Stebulė“ Romų visuomenės centrui pristatys neskaldytų malkų. Šios paramos romais atsisakė, pasak Romų visuomenės centro darbuotojų, taip nutiko dėl to, kad „malkos buvo neskaldytos ir sudrėkusios“.
Direktoriaus pavaduotoja Daiva Drazdauskienė, paklausta, ar tiesa, kad bendruomenė tokio kuro atsisakė, kalbėjo: „Taip, nes malkos buvo labai prastos kokybės. Šie žmonės kurą ruošia ne trims metams į priekį, o kūrena čia pat, tai reiktų, kad kurą būtų galima naudoti vos gavus. Yra nemažai šeimų, kur gyvena tik moterys, tad ir sukapoti kelmus joms nėra paprasta.“
Į klausimą, ar paskui situacija pasikeitė, moteris atsakė, jog jos žiniomis, kitokio kuro bendruomenė negavo. „Šiemet romai taip pat aktyviai klausinėja visų į taborą užsukusių valdžios atstovų, ar bus skiriama parama kurui, šis klausimas jiems labai aktualus“, – kalbėjo moteris.
