Bet nei surengti protestai, nei kreipimaisi į teismą kazokiškiams nepadėjo. Sprendimas buvo priimtas ir įgyvendintas. Prabėgo 10 metų, todėl naujienų portalas tv3.lt nusprendė apsilankyti Kazokiškėse ir pasikalbėti su vietos gyventojais apie pasikeitusias jų gyvenimo sąlygas.
Pasityčiojo iš žmonių
Kazokiškėse gyvenanti ponia Elvyra pokalbį su žurnalistu pradėjo daug pasakančiu sakiniu: „Mane dabar jau juokas ima, nes ašaros ir pyktis jau praėjo...“
Anot pensininkės, įrengtas sąvartynas yra didelė piktžaizdė bei žiaurus pasityčiojimas iš žmonių: „Tai gali suprasti tik patyrę kažką panašaus. Mes tiek kovojome, net į Strasbūrą kreipėmės, bet... Konstatuoja faktą, kad neteisėta buvo, bet niekas dėl to nesikeičia. Aiškina mums, kad Vilnius skęsta šiukšlėse, bet kas mums dėl to. Tegul skęsta.“
Anot moters, kai vėjas pučia į miestelio pusę, tai būna tiesiog baisu: „Ypač ryte ir vakare. Dvokas toks, kad baisu. Kas atvažiuoja, tai klausia, kaip mes galime čia gyventi? O kas belieka. Esu viena koja karste, tai liko tik susitaikyti.“
Pyksta dėl tuščių pažadų
Kitas kazokiškis, 63 metų Jeronimas Gumbis, pasakojo, kad čia gimė ir augo, todėl dabartinės gyvenimo sąlygos piktina. „Pamenu protestus nukreiptus prieš sąvartyną. Bet policija mus „išstumdė“ ir niekas nekreipė į paprastą žmogų dėmesio.
O dabar, kai užveža šiukšlių, tai kvėpuoti nėra kuo. Jei būna skundų dėl kvapo, tai atvažiuoja patikrinti, pastato automobilį atokiau ir kai vėjas iš kitos pusės pučia, tada nieko neužfiksuoja. Informuoja, kad neužterštas oras ir viso gero“, - pabrėžė J. Gumbis.
Anot jo, kiekviena diena Kazokiškėse priklauso nuo vėjo krypties: „Nėra jokio skirtumo, žiema ar vasara. Čia labiau dėl vėjo, valymo įrenginių tie kvapai atkeliauja. Galva svaigdavo anksčiau, dabar gal pripratome. O ką padarysi? Reikia gyventi.
Mums žadėjo, kad iškels toliau nuo sąvartyno, suteiks būstą, bet prabėgo 10 metų, o iki šiol pažadai neištesėti. Pažadai, kuriuos dar amžiną atilsį Brazauskas davė. Tik tiek, kad savivaldybė skyrė pinigų tvorai, kuria apjuos namų teritoriją. Kitiems langus pakeitė. Ir viskas.“
Nėra kuo kvėpuoti
Prisistatyti nepanorusi daugiau kaip 30 metų Kazokiškėse gyvenanti itin garbingo amžiaus moteris liūdnai atsiduso: „Sunku čia gyventi. Smirda, negalima net lauke išbūti kartais. Langų atsidaryti net negalime. Vanduo labai nešvarus. Neva darė tyrimus, bet taip ir neaišku, ar galima jį gerti. O taip tai naktį net negalima normaliai miegoti. Kvėpuoti nėra kuo.“
Moteris pakartojo prieš tai pašnekovų išsakytas mintis, kad tiek žiemą, tiek vasarą situacija nesikeičia. „Drabužių net džiovinti lauke negalima, nes prasmirsta. Viskas priklauso nuo vėjo. Gyventojai jau nuleido rankas dėl skundų. 10 metų nieko pasiekti nepavyko, tai kas čia pasikeis“, - pokalbį užbaigė Kazokiškių gyventoja.
Naujienų portalo tv3.lt komanda apsilankė ir pačiame Kazokiškių sąvartyne. Nors miestelyje aštresnio kvapo nesijautė, bet, savaime suprantama, pačioje sąvartyno teritorijoje jis jaučiamas.
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro Gamybinio proceso tarnybos vadovo Aurimo Uldukio komentaras:
- Trumpai papasakokite, kada pradėjo veikti šis sąvartynas?
- Šis sąvartynas pradėtas eksploatuoti 2007 metais. Jau atvežta apie 2 mln. tonų atliekų. Galimybių ribos nepasiektos, o viskas priklausys nuo to, kaip pati sistema vystysis. Sąvartynas yra pats blogiausias atliekų šalinimo būdas. Čia vežamos šiukšlės iš visos Vilniaus apskrities.
- Kokia yra situacija su aplink gyvenančiais žmonėmis?
- Priklausomai nuo oro sąlygų tų kvapų būna. Gyventojai dėl to reiškia nepasitenkinimą, natūralu. Niekas nenori prie savęs tokio objekto, bet kažkur jis vis tiek turi būti.
- Šio sąvartyno teritorija – aptverta. Tai ženklas, kad neįsileidžia benamių?
- Čia nebuvo įleistas nė vienas benamis. Jie labai norėjo, veržėsi, bet neleidome. Iš esmės dėl to, kad jiems kiltų pavojus. Sunkioji technika dirba sąvartyne, todėl būtų labai rizikinga jei teritorijoje būtų pašaliniai asmenys.
- Kokie artimiausi iššūkiai? Kas laukia sąvartynų?
- Idealiausiu atveju jie turėtų išnykti. Bet Lietuvoje, greičiausia, dar kokius 30 metų turėsime, nors siekis turėtų būti greičiau pakeisti sistemą. Yra kitų šalių pavyzdžių, kur sąvartynų buvo atsisakyta. Viskas yra apdorojama gamyklose, rūšiuojant, perdirbant, deginant.
- Kodėl Lietuvoje taip vangiai žengiama tuo keliu?
- Sunku pasakyti. Gal trūksta sisteminio požiūrio valdžios lygmeniu. Gal tam tikri sprendimai turi būti labiau sukoordinuoti, apgalvoti. Pradėti reikėtų nuo atliekų deginimo projektų įgyvendinimo. Tai ženkliai sumažintų sąvartynų reikšmę bendrame kontekste.
