Gyvenimas kartu nesusituokus gali atrodyti puikus būdas išbandyti santykius. Tačiau tyrimų duomenimis taip pat yra didesnė tikimybė, kad susituoksite dėl netinkamų priežasčių arba pagaliau įvykusios vestuvės bus tiesus kelias į skyrybas.
Kas nutinka susituokus?
Šiandien nesusituokę kartu gyvena daugybė porų, ir tai tampa ne „gyvenimu nuodėmėje“, kaip mūsų bobučių laikais, bet normalaus, tipiško gyvenimo dalimi.
Kartu gyvenama todėl, kad atrodo netgi kvaila nepabandyti, kai daug kas tą daro. Toks gyvenimo būdas pasirenkamas, kad būtų pabandyta, kaip sekasi būti kartu ir tokiu būdu išvengta skyrybų, kaip tai nutiko tėvams ar vyresnio amžiaus giminaičiams.
Tačiau įvairūs tyrimai rodo, kad poros, kurios gyvena kartu iki vestuvių, turi dvigubai didesnę tikimybę išsiskirti, lyginant su poromis, kurios apsigyvena kartu tik susituokusios. Dar daugiau: kartu gyvenusių ir vėliau susituokusių porų santuokinio gyvenimo kokybė yra blogesnė, lyginant su tais, kurie susituokė nebandę kartu gyventi:
· po vestuvių blogiau bendraujama tarpusavyje, daugiau ginčijamasi;
· jaučiamas mažesnis pasitenkinimas santuoka ir didesnis santuokos nestabilumas;
· vyrai jaučiasi esą mažiau įsipareigoję savo žmonoms;
Inercijos teorija
Daugelis tyrėjų šiuo metu įrodinėja, kad noras ir pasirinkimas sujungti savo buitį prieš duodant santuokinius įžadus kenkia mūsų gebėjimui pasišvęsti bendram gyvenimui. Tai yra, tos atsargumo priemonės, kurių imamės, kad santuoką išlaikytume tvirtą, atsigręžia prieš mus.
Kodėl tai, kas, atrodo, turėtų padėti – iš tikrųjų kenkia?
Vyrauja aiškinimas apie inerciją: būtent dėl jos daug kas „įslysta“ į santuoką, net nebandydami priimti kokio nors aiškaus sprendimo. Pora kartu apsigyvena, jiems toks gyvenimas tampa patogus, todėl jie gana greitai susituokia, nes santuoka yra mažiausio pasipriešinimo kelias. Net jei tarpusavio santykiai gali būti tik toleruojami, kitas etapas atrodo tiesiog neišvengiamas.
Kadangi skirtingai vertiname „kambariokus“ ir sutuoktinius, bandymas gyventi kartu gali baigtis tuo, kad susituoksime su žmogumi, apie kurį net nebuvome pagalvoję kaip apie ilgo gyvenimo kartu partnerį. Paprastai daug mažiau sukame galvą dėl to, su kuriuo ketiname tik šiek tiek padraugauti, šiek tiek kartu pagyventi...
Daugybė žmonių kartu apsigyvena dėl to, kad taip patogiau dalintis išlaidas ir pajusti šiokį tokį saugumą bei draugiją, neprisiimant didelių įsipareigojimų. Poros gali pradėti kartu gyventi beveik atsitiktinai: iš pradžių vienas pas kitą palieka dantų šepetėlį, paskui – apatinius drabužius ar chalatą, greitai ir visą drabužinę... Galiausiai vienam iš partnerių (arba abiems) baigiasi nuomos sutartis, reikia ieškoti naujo būsto ir jie abu nusprendžia, kad, kadangi vis tiek kartu leidžia visą savo laiką, gali kartu ir apsigyventi.
Arba apsigyvenama kartu nesant tvirtų ateities planų, kadangi vienas iš poros nežino, ar norėtų tuoktis su antruoju: pavyzdžiui, galbūt jis per daug geria, arba ji bjauriai elgiasi konfliktų metu... Užuot įsipareigoję, jie nusprendžia pabandyti gyventi kartu. Jiems susimetus, giminaičiai pradeda spausti: „Na, tai kada pagaliau tuoksitės?“, o draugų vestuvėse nuolat skamba klausimai: „Tai kada bus jūsų eilė?“
Toks nepakeliamas spaudimas visą laiką stumia link santuokos. Neretai tokios poros pasakoja: „Mano mama buvo tokia nelaiminga, kad mes gyvename nesusituokę, jog ėmėme ir susituokėme – tada jai labai palengvėjo.“
Be to, kartu gyvendamos poros natūraliai daro tam tikras investicijas: perka baldus, paskui – šunį ar katę, galiausiai nusprendžia turėti vaiką ar vaikų. Beje, netikėtų nėštumų skaičius tarp nesusituokusių, bet kartu gyvenančių porų yra didesnis, nei tarp porų, kurios kartu negyvena.
Ne patys geriausi motyvai tuoktis
Kadangi abiejų poros narių gyvenimai jau tampa tarpusavyje susiję, kai kurios poros gali nuspręsti tuoktis labiau iš kaltės ar baimės, nei iš meilės.
Neretai vyrai pradeda mąstyti, kad jie ‚gadina“ moteriai gyvenimą, nes jiems išsiskyrus ji jau nebus tokia jauna, kad būtų „paklausi“ vedybų rinkoje.
Visą tą laiką iššvaistė gyvenimas kartu su vyru, nežinančiu, ar išties nori, ar nenori tuoktis. Moterys ypač bijo pasitraukti iš santykių, kurie niekur neveda, ir vėl pradėti ieškoti naujo vyro, būdamos jau vyresnio amžiaus.
Iš tiesų, 36 metų amžiaus moteriai jau nelengva rizikuoti vėl patekti į vienišų moterų ir vyrų pasaulį ir ieškoti naujų santykių...
Santuoka nebeatrodo šventa
Inercijos teorija nėra vienintelė, aiškinanti, kodėl poros, kartu apsigyvenusios iki vestuvių, trumpiau ištveria po jų.
Manoma, kad tam turi įtakos ir patirtis, kuri iš esmės pakeičia jų mintis apie santuoką ir ši nebeatrodo tokia šventa ir neliečiama, taigi pradeda atrodyti, jog nebūtina atiduoti santuokiniam gyvenimui visą save, o skyrybos – įmanoma išeitis, kai kas nors klostosi ne taip, kaip norisi.
Iš kitos pusės, jaunuoliai, pasirinkę kartu gyventi iki vestuvių, dėl to ir priima tokį sprendimą, kad jau tada turi ne tokį stiprų tradicinį ir religinį požiūrį į vestuves, kaip jų tėvai, taigi sunku aiškiai nusakyti, kur yra priežastis, o kur – pasekmė.
Panašiai iš šiuo metu esančių tyrimų rezultatų sunku pasakyti, ar gyvenimas kartu iki vestuvių veda į skyrybas, ar gyventi kartu pradeda žmonės, kurie yra ne tokie stabilūs finansiškai ar emociškai, kaip tie, kurie prieš susituokdami gyvena atskirai.
Nestabilumas kenkia vaikams
Tyrimai rodo, kad kartu gyvenantys nesusituokę partneriai yra mažiau patenkinti savo gyvenimu ir dažniau esti depresiški. Tyrėjai tai paaiškina stabilumo stoka. „Susimetus“ gyvenama nelabai ilgai: dauguma porų vis dėlto per penkerius metus išsiskiria arba susituokia. Kartu gyvenantys yra netikri dėl savo santykių ateities ir tai jiems kelia nerimą.
Todėl toks gyvenimo būdas nėra palanki aplinka vaikams. Emociškai ir akademinių pasiekimų požiūriu šių porų vaikams nesiseka taip gerai, kaip vaikams iš susituokusių šeimų, ir to negalima paaiškinti vien šeimos ar poros finansine padėtimi.
Manoma, kad tai priklauso nuo ilgalaikio stabilumo (arba, tiksliau sakant – nestabilumo), kuris turi reikšmės ir vaikų, ir suaugusiųjų gerai būsenai.
Santykiams – į naudą
Gyvenimas kartu iš principo nėra kenksmingas jūsų tarpusavio santykiams. Kai kurioms poroms jis yra naudingas, net jei nesibaigia laimingai. Maždaug pusė kartu gyvenančių porų išsiskiria, ir šios skyrybos leidžia išvengti konfliktiškų santuokų ar skausmingų skyrybų, kai jau tenka dalintis vaikais.
Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
