Vaikystės atspindžiai
J. Šermukšnis gimė Andrioniškyje, augo Sedeikiuose, kur tėvelio brolis Jonas turėjo nedidelį ūkį. Jis, kaip ir brolis Mykolas, buvo 1919 m. savanoriai, puoselėdami nepriklausomos Lietuvos, teisingo gyvenimo viltis, kartu su daugybe panašaus likimo jaunų vyrų stojo į tautos išsivadavimo kovą. Augę dvare - jų tėvelis buvęs Sedeikių dvaro arklininku gal dar valdant ponui Kalyškai, svajojo apie savarankišką gyvenimą, galimybę turėti savos žemės. Mykolas padėjo broliui ūkio darbuose, taip pat eidavo kasti griovių, kirsti miško, plukdydavo sielius. Tarpukariu dirbo „ant pusės“ bene 15 hektarų Paandrioniškio kaime. Gyvi smėlynai: daug darbo, o derlius prastas, tačiau vertėsi – neblogai užaugdavo rugiai, sėdavo miežių, avižų. Kviečiai tik neužaugdavo. Puikiai užderėdavo bulvės, mat dirvą gerai įtręšdavo mėšlu. Laikydavo porą karvių, arklį, kiaulių, avių. Taip begyvendami ir susibičiuliavo su čia pat, šile, besiglaudžiančiais partizanais. Partizanų kovas jau buvo pažinę iki tolei, dar 1945 m., kai per Joninės sovietiniai kareiviai iššaudė Žolyno būrio vyrus.
Krauju permirkęs rytmetis
Žolynas (iki tol stambus Niūronių kaimo ūkininkas Jonas Biliūnas) buvo dalyvavęs 1919 m. kovose už nepriklausomybę, išėjęs savanoriu už tėvynės laisvę. Tarpukariu ūkininkavo, tačiau gyvai domėjosi politiniais įvykiais, tebebuvo patriotiškai nusiteikęs. Užėjus sovietams, organizavo sukilėlių būrį. Matyt, jo vadovaujami vyrai užvertė vieškelį nuo Anykščių medžiais, kad tremtin gaudę žmones sovietiniai aktyvistai neįvažiuotų į sodžių. Tad tas kraštas dar prieš prasidedant karui buvo nuo sovietų išvaduotas - apie tai net rašė spauda, laikraštyje buvo išspausdintas straipsnelis, skelbiantis, kad jau išvaduota brangaus rašytojo Jono Biliūno tėviškė.
Jo (Jono Biliūno) bendravardis ir bendrapavardis prisidėjo įvedant tvarką jau vokiečių užimtuose Anykščiuose, tad, sovietams sugrįžus, ėmė slapstytis. Pasivadinęs Žolynu, įkūrė partizanų būrį. Tačiau pokario kovotojo žygis buvo neilgas: dar 1945 m., Joninių ankstų rytą, apsupus sovietiniams kareiviams, bandydamas išsiveržti žuvo vadas ir dar penki kovotojai. Tuomet Juozas Šermukšnis tebuvęs penkiolikmetis. Aukos už tėvynę suvokimas giliai smigo į jaunuolio širdį. Greitai ir jam teko įsijungti į kovą prieš pavergėjus.
Priesaikos šventumas
Prieš 1947 m. pavasarį, įrengdami požeminę slėptuvę šile, jie ilgokai kalbėjosi su netoliese gyvenančiu Mykolu Šermukšniu. Juk visi pažįstami. Vytautas Pačinskas – Audra, Povilas Mickūnas – Jaunutis, dar Šimoniokai, Albertas Pakenis - Jūreivis. Iškasė greitai, su talka, arkliu išvežė žemes tolėliau į mišką, supylė į ten buvusias moliaduobes. Įėjimas - ant keliuko, tarp vėžių. Išeidami galėjo angą užbarstyti smėliu, skujomis patys, o lendant į vidų reikėjo, kad tai padarytų kas nors iš viršaus. Kasdienė patikimo žmogaus pareiga. Lubos - iš kartelių, sienos sutvirtintos lentomis. Miegodavo tiesiog ant lentų, pasitiesę šiaudų, turėję ir antklodes. Virš pačios slėptuvės augo tankus kadagynas, į kurį buvo išvesti ventiliacijos kaminėliai. ,,Gera vieta“ – bidonas. Pasišviesti naudojo žibalinę lempą.
Bunkerį prižiūrėti ėmėsi septyniolikmetis Juozas Šermukšnis. Pasak tardymo protokolo, prisiekęs savo namuose, prie švento paveikslo: kartojo partizaniškos priesaikos žodžius, užtvirtino priesaiką bučiuodamas automato vamzdį. Pats J. Šermukšnis teigia apskritai priesaikos nedavęs, o tie bylos įrašai esą paprasčiausias saugumiečių pramanas, po kuriiuo kankinamas ryšininkas nesusivokdamas pasirašė. Prie slėptuvės važiuodavo arkliu – greičiau ir saugiau. dažnai, moliniame puode – „polivone“ su dviem ąsom, kurį susukdavo į skepetas, nuveždavo valgyti. Prie šiltų barščių su mėsa visada įdėdavo duonos, kartais ir lašinių. Tą krovinį ,,pamesdavo“ su šienu. Apsuka miško keliukais ratu, pasižiūri, ar ramu, po to sustojęs koja dugnan suduoda – savas. Būdavo, kad ankstų rytą grįždami iš žygio jie patys pas bunkerio prižiūrėtoją užeidavo. Tada jau į mišką keliaudavo kartu. Ryšininkaavo tarp šio ir netoli Lašinių besilaikančio Kemeklio – Tauro būrio. Vasarą važiuodavo dviračiu. Eidavo po kaimus parinkti maisto. Parodydavo partizanų surašytą korčiukę ir kas ko galėdavo, turėdavo – duodavo. Duonos, sviesto, lašinių, dešrų. Nė vienas neatsakydavo. Ne kartą rinkęs Ramaškonyse, Beržoniškyje, Paandrioniškyje, Niūronyse.
Kartą žiemos naktį vežęs kelis partizanus į Šimonių girią ir pakliuvę į pasalą ties Karoso Petro sodyba. Kulkosvaidžio kulkos sutrupino rogių pavažų priekį, ienas. Partizanai išlakstė, skrebai taip pat persekioti pabūgo, o jį arklys nutempęs iki dėdės sodybos. Ten pašiurpusį, kulkų išvengusį gyvulį uždarę į tvartą. Paslėpę roges, o Juozas ties Jasiūno malūnu ledu perėjęs upę. Namo dar nėjęs, pernakvojęs pas dėdę Ramaškonyse. Taip ir pasibaigę. Kuomet būdavo siautimai, tai sutartu belsmu įspėdavo savo bunkerio partizanus. Tą slėptuvę, tik tuščią, surado kažkam nurodžius, išsprogdino. Buvo jau suimtų ryšininkų, tai tie tardomi - vienas žodį, kitas - žodį, taip stribai ir atsekę, kad J. Šermukšnis taip pat partizanų pagalbininkas.
Kančios paženklinta ištikimybė
Buvo jau 1948 m. gruodis, kaip tik miręs kaimynas Pranas Kavoliūnas. Vakare pagrabaujant apstojo namus skrebai ir velionio sūnui paliepė pakviesti J. Šermukšnį. Tas išsigandęs, paprašęs visų nesipriešinti, mat bijojo, kad susišaudymas nekiltų, nesudegintų, neiššaudytų, juk visko tuomet nutikdavo.
Vos išėjo, tuoj čiupo, užlaužė už nugaros, pančiu surišo rankas ir tiesiog sugrūdo važin, sau po kojomis. Čiuplutis – smulkaus sudėjimo vyrukas buvęs. Kiek pavažiavus, jau išlindus iš šilelio, sustojo prie Jurgio Biliūno klojimo Niūronyse. Išsikirto beveik rankos storumo ėglio stiebą, apgenėjo palikdami gal centimetro ilgio aštrias šakeles ir pradėjo mušti. Be perstojo šaukė, liepė sakyti, kur bunkeris, ir daužė – per pečius, šlaunis, kur papuola. Daugiausia per blauzdas, kur minkščiau, mat vengė sulaužyti kaulus ar užmušti. Po to dar ilgokai laikėsi žaizdos, negalėjo nei sėdėti, nei gulėti. Matyt, manė, kad iš pažiūros gležnas jaunuolis greitai palūš ir viską išpasakos. Apsiriko, jis tylėjo kaip senovės spartiečių karys, atrodo, buvo kietesnis, kantresnis ir už palaukės akmenį.
Nugabeno į Anykščių skrebų būstinę Janydžiuose, dažnai mušė, vis klausė, kur partizanai. Veik dvi paras daužė, kankino. Tuomet nuvarė į milicijos mūrą, uždarė į didžiąją kamerą rūsyje. Apipuolė utėlės. Stribai naktimis kamavo, daužė. Kuriuos užmušdavo, inscenizuodavo savižudybę. Jau pastingusį negyvėlį pakabindavo ant kokios virvelės ir pakvietę kelis kalinius liepdavo nuimti ir užrašydavo, kad įvyko savižudybė. Suimtas merginas naktimis ne tik mušdavo, bet ir prievartaudavo. Ten buvęs toks nuo Andrioniškio kilęs skrebas Jovaiša, dvyniai broliai Rozaliai, taip vadinami, mat buvo nesantuokiniai Rozalijos vaikai. Bylą užvedė, protokolus užrašinėti pradėjo tik veik po mėnesio. Pagrindinis tardytojas buvo Sukaviejus. Kambario kampe lazdų pristatyta. Pasodina ant taburetės ir pradeda gražiuoju: pažada, kad jei pasakys, kur partizanai, niekas ne tik nebemuš, bet ir paleis namo. Nesaka – tada nuverčia nuo tos kėdutės ir spardo, daužo, kol nusibosta. J. Šermukšnis stengėsi atsukti galvą smūgiams, kad greičiau apsvaigintų. Muša, kol atsibosta, tada pakiša surištą po stribų gultais, o kai sugalvoja – vėl išsitraukia, vėl tardo. Taip kankino tris paras. Kai parmuša ant žemės, daužo, toks jausmas, kad rodosi – širdį išmuš. Nesakė nieko, mat žinojo, kad jei nors kiek prasitars, tai jie klaus vis toliau, daugiau...
Leido pasimatyti su tėvu. Nujausdami, kad gali pasiklausyti, jie elgėsi išmintingai: sūnus sakė esąs nekaltas, nieko nežiną, o tėvas jį nuramino – nekaltas esi, nieko nežinai, turės paleisti. Po to jau nuvarė į būstinę. Ten tardytojas Žirnis iš Ukmergės. Tas jau nebemušė, tik kartais surėkdavo garsiau. Po to - kitas tardytojas, kurio parankinis buvo toks skrebas Rozalis. Tas iš šono trenkdavo, taip, kad nuo taburetės nuvirsdavai, o tada jau spardo. Jis šautuvo grūstuvu šerdavo per nugarą, daužydavo lazda per pilvą. Kartą vedamą į rūsį po tardymo nustūmė nuo laiptų, krintant skilo mentės kaulas. Valgyti neduodavo, bet priimdavo namiškių atneštą maistą. Tekdavo pasirašyti. Įdėdavo jau ir papirosų, kažkaip labai traukė rūkyt. Gegužės mėnesį su sargyba traukinuko keleiviniame vagone išgabeno į Panevėžio kalėjimą. Tuomet vežė penkis – susodino ant žemės, aplink, ant suoliukų, ginkluoti skrebai.
Panevėžyje sužinojęs, kad jau skirta bausmė – 10 metų lagerio. Dar teko pabūti Lukiškių kalėjime Vilniuje, o rugpjūčio pabaigoje išvežė į Rytus. Po mėnesio kelionės atsidūrė Nachodkoje, pakliuvo į taip vadinamą Mirties slėnį, į urano kasyklas. Po poros vargingų metų perkėlė į volframo kasyklas. Dirbdavo po 12 valandų, duonos norma dienai būdavo 450 gramų. Nepaprastai sunykęs, netekęs beveik pusės svorio, prasitaręs, kad jo telikę 33 kilogramai. Tuomet dešimčiai dienų pasiuntę į savotišką sanatoriją, kur geriau valgydindavo, o svarbiausia – nevarė į darbą ir leido išsimiegoti. Šiek tiek pasitaisęs vėl sugrįžo į vergiškas kasyklas. Po Stalino mirties iš kalėjimo išleido, bet dar teko pagyventi tremtyje, kol 1956 m. lapkritį sugrįžo į namus Paandrioniškyje. Veikiai įsidarbino melioracijoje.
Po kurio laiko vedė, apsigyveno Anykščiuose. Trisdešimtais gimęs, tuomet dešimčia metų Lietuvos laisve pasidžiaugęs, dabar jau tris dešimtmečius nepriklausomoje valstybėje pragyvenęs. Po žmonos mirties pasilikęs vienas, liūdesį palengva gydo laikas, veik metus nieko nenorėjęs, dabar vėl pasaulio įvykiais domisi, kiek galėdamas juda. Kankinimai ir lagerių vargas paliko pėdsaką – vaikščioti net po kambarius nelengva, bet mankštinasi, gyvena partizanų ryšininko Martynuko patirties paženklintą gyvenimą.
Raimondas Guobis
