35 metus kaimo žmonių sveikata besirūpinanti Kelmės rajono Lupikų bendruomenės slaugytoja Jolita Jokubauskienė sako, jog ligos keičiasi drauge su visuomene ir jos gyvenimo būdu.
Vis sunkiau įveikti netipinį gripą. Daugėja cukralige sergančių jaunų žmonių. Lyg uždelsto veikimo bomba tiksi tuberkuliozės atmainos.
Statė ambulatoriją, liko medicinos punktas
Didžiulis, erdvus mūrinis pastatas Lupikų gyvenvietės centre. Kolūkis dar spėjo pastatyti ambulatoriją.
Prieš ketvirtį amžiaus į Lupikus konsultuoti ligonių atvažiuodavo terapeutas, pediatras, kardiologas.
Dvi dienas per savaitę dirbdavo odontologas, anuomet vadintas paprasčiau – dantistu.
Tačiau ambulatorijos įkurti nespėta.
Dabar dviejuose ambulatorijos kambarėliuose glaudžiasi medicinos punktas. Žiemą užtenka ir vienos patalpos, kurią įšildo elektrinis radiatorius.
Bendruomenės slaugytoja Jolita Jokubauskienė sako, jog vietos užtenka. Ji dirba nuo aštuntos iki dvyliktos valandos. Kasdien į medicinos punktą ateina nuo keturių iki septynių žmonių.
Pas daugelį slaugytoja pati nueina į namus. Žmonės, anot jos, serga ne pagal valandas. Jeigu reikia keliesi ir naktį.
Ligos keičiasi
Slaugytoją trikdo kiti dalykai. Gyvenimo trukmė ilgėja. Tačiau ar džiaugsimės ilga senatve, jei būsime ligoti?
Jau dabar seni ligoti žmonės netelpa slaugos skyriuose. Ko vertas ilgas gyvenimas, jei kokį dešimtmetį tave kamuos Alzheimerio liga? Anksčiau kaimuose niekas tokios ligos nė nežinojo.
Be to, vis daugiau jaunų žmonių suserga cukralige. Vis dažniau išlenda skydliaukės funkcijos sutrikimai.
„Ligos tarsi išsigimė. Štai ir gripas tarsi ne gripas, bet ir ne plaučių uždegimas. Anksčiau gripą per trejetą dienų išgydydavome. Dabar po dvi savaites kosulys plėšia krūtinę. Ligoniui silpna. Geri ar negeri vaistus – tas pats, – pastebi slaugytoja. – Net tymų, vėjaraupių ir kitų senųjų ligų simptomai netipiniai.“
Medikė baiminasi, jog po kelerių metų kaip šiandieninio gyvenimo pasekmė gali pasipilti tuberkuliozė ir kiti susirgimai.
Žmonės menkai rūpinasi savo sveikata. Plaučių kai kurie ištisus dešimtmečius nesišviečia. Paklausi moters, kada ji buvo pas ginekologą. Sako, kai gimdė vaiką. O vaikui jau 25 metai.
Slaugytojos nuomone, reikėtų grįžti prie privalomų profilaktinių patikrinimų. Tačiau kas juos atliks?
Kas atvažiuotų į Lupikus dirbti, jeigu čia būtų ambulatorija? Juk į Kelmę jau važinėja gydytojai iš Raseinių, Klaipėdos, Šiaulių.
Kaimo žmones kankina nerimas
Anksčiau kaimo medikės galėdavo pačios įvertinti ligonio būklę. Dabar to daryti negali. Slaugytoja susirgusiam žmogui gali pažiūrėti gerklę, pamatuoti temperatūrą. Medicinos punkte visuomet yra būtiniausių ir dažniausiai reikalingų vaistų.
Jei negalavimas rimtesnis, siūlo kreiptis į gydytojus arba pati pakviečia greitąja pagalbą.
Dažnai į medicinos punktą ateina žmonių, kurie nori, paprasčiausiai, išsišnekėti. Juos kankina nerimas, sekina nervinė įtampa. Tik vienas kitas turi darbo. Kiti jaučiasi atstumti, niekam nereikalingi.
Arti nėra net vaikų, kurių gyvenimu galėtų pasidžiaugti. Daugelis užsienyje. Tėvai kasdien nerimauja dėl jų.
Ir gyvenvietėje dauguma senų žmonių. Pernai buvo aštuoni, šiemet – tik keturi naujagimiai. Tai irgi slegia.
Kasdienė depresija prišaukia onkologinius susirgimus. Tokie ligoniai taip pat ateina į medicinos punktą pasitarti ir pasiguosti.
„Kartais sužinojęs apie vėžį, žmogus nuleidžia rankas. Stengiuosi išblaškyti neviltį. Pateikiu pavyzdžių, kaip tokie ligoniai pasveiko,“ – pasakoja slaugytoja.
Patirtis – ir bitės įkandimas
Jolita Jokubauskienė baigė Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Ten įgijo akušerės specialybę. Tačiau akušere neteko dirbti nė dienos. Paskyrimo atsisakė. Ištekėjusi važiavo paskui vyrą, į Kelmę.
Gavo darbo ligoninėje, Vaikų ligų skyriuje. Pamanė, jog šis darbas bus artimas jos įgytai specialybei. Dabar prisimena labai daug išmokusi iš vyriausios sesers S.Klevinienės ir kolegės J.Judeikienės.
Po kelerių metų gyvenimas nubloškė į kaimą. Dirbo Pašilėje. Dabar jau 24 metai gyvena ir dirba Lupikuose.
Būdama tarp kaimo žmonių medikė įgijo įvairiausios patirties. Teko gaivinti keletą skenduolių ir pakaruoklių. Porai pavyko išgelbėti gyvenimą.
Buvo atvejis, kai žmogui lentpjūvėje nupjovė keturis pirštus. Tuomet dar gana jauna medicinos punkto vedėja nepasimetė. Surinko pirštus, sudėjo į ledus. Išsiuntė žmogų į Vilnių. Mikrochirurgai atliko operciją. Vienas pirštas prigijo.
Panašiai elgėsi, kai malkų pjaustymo agregatas žmogui nupjovė koją.
„Tokiais momentais medikas lieka vienas. Akis į akį su skaudžios lemties ištiktu žmogumi. Nėra kada galvoti. Tenka greitai priimti sprendimą. Tai baisus stresas, – pasakoja J.Jokubauskienė. – Negali žinoti, ar tavo sprendimas bus teisingas.
Pamenu moteriai įgėlė bitė. Ji skambina. Pasijuto blogai. Veidas ištino. Aš bėgu iš savo namų į medicinos punktą. Ji lekia priešais. Iš paskutinių jėgų. Kai susitikome, jau buvo prasidėjęs dusulio priepuolis. Suleidau vaistus nuo anafilaksinio šoko. Ir drebu – ar padės. Kiekvieno žmogaus organizmas vis kitaip reaguoja. Šokas praėjo. Gerai kad moteris šaukėsi pagalbos. O štai pernai vienas vyriškis nuo bitės įkandimo mirė.“
Regina MUSNECKIENĖ
