Saulė nusileido ne laiku
Šeštadienį Mažeikiuose, Geidžių kapinaitėse, šeimos kape šalia senelės, buvo palaidoti 20-metės studentės Justinos Šikšniūtės palaikai. Į paskutiniąją kelionę merginą palydėjo tas pats kunigas Zenonas Degutis, kuris prieš 19 metų ją pakrikštijo. „Tuomet, kai jauni tėveliai krikštijo Justiną, atrodė, kad rankose jie neša saulę. Tada džiaugėmės kartu. Gal mes per mažai ir nedrąsiai svajojome, o gal per tyliai meldėmės?“ – pilnutėlėje bažnyčioje klausė kunigas susirinkusiųjų ir pats savęs.
O žudikas tokio klausimo sau nekėlė. Jo svajonė buvo labai žemiška. Jis norėjo patenkinti savo geidulius ir ieškojo aukos. Studentė Justina į Valdo Jankausko (23 m.) žabangas pateko, kai, pasisvečiavusi pas gimines Šilutės rajone, susigundė šio nepažįstamojo pasiūlymu pavėžėti į Klaipėdą, kur ji studijavo. Tačiau studentų bendrabučio mergina nepasiekė.
Sulaikytas V. Jankauskas iš pradžių tvirtino keleivę išleidęs Klaipėdoje, netoli bendrabučio. Bet, patikrinus vyro telefoną, paaiškėjo, kad į uostamiestį jis net nebuvo nuvykęs.
V. Jankauskas ir toliau bandė mėtyti pėdas. Netgi po to, kai pareigūnams prisipažino nužudęs J. Šikšniūtę, jis tvirtino, kad aukos kūną įmetė į Minijos upę. Tačiau nuogos merginos palaikai buvo rasti Macikų kaime (Šilutės r.), netoli įtariamojo motinos namų. Po ekspertų išvadų paaiškėjo, kad nusikaltimo auka patyrė ir seksualinę prievartą.
Kunigas Z. Degutis bažnyčioje svarstė: gal Dievas nusprendė nubausti žmogžudį, kad šis visą gyvenimą nešiotųsi jausmą širdyje, jog yra smurtautojas? Tačiau bėda ta, kad tokie žmonės dažniausiai neturi jausmų, jie nenori atlikti atgailos, o tik ieško galimybių pasilengvinti gyvenimą sau.
Auką sudegino
Štai kad ir toks pavyzdys. Šiomis dienomis Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo panašaus žudiko Lorenco Valkausko skundą. Už studentės nužudymą iki gyvos galvos įkalintas vyras visais būdais bando atnaujinti tyrimą ir teigia, jog jis nepagrįstai nuteistas dėl tyčinio nužudymo.
Už grotų L. Valkauskas pateko 2001 metais, kai su savo bendru Rolandu Lenkaičiu į pasimatymą pakvietė merginą, su kuria susipažino išgirdę skelbimą per radiją. Nesulaukusi grįžtančios draugės, Panevėžio konservatorijos studentės Renatos, ir sunerimusi, ar šiai kas nors neatsitikę, į policiją kreipėsi jos draugė Aušra. Ši papasakojo, kad jos per tuometės radijo stoties „Pulsas“ pažinčių laidą „Amūro strėlė“ susipažino su vaikinu, prisistačiusiu Vaidu (tai buvo žmoną ir 2 mažus vaikus turintis panevėžietis Rolandas Lenkaitis).
Su „Vaidu“ Renata buvo susitikusi tą pačią dieną, o vėliau vyras jai paskyrė pasimatymą prie „Pušyno“ restorano. Iš pradžių jis teigė, jog mokosi medicinos mokykloje, vėliau sakė dirbąs miesto policijoje ir net pasiūlė Renatai užeiti pas jį į darbą. Visa tai kėlė pasitikėjimą, tad Renata, matyt, nesijaudino, kad automobilyje, į kurį ją pakvietė „Vaidas“, sėdėjo daugiau žmonių. Tai buvo Rita L. ir L. Valkauskas.
Kaip vėliau paaiškėjo, merginą nusikaltėliai nusivežė į nebaigtą statybvietę, iš anksto nutarę apiplėšti ir nužudyti. Čia Renata buvo pasmaugta virve. Norėdami paslėpti pėdsakus, banditai Renatos kūną apipylė benzinu ir padegė.
Po kurio laiko – vėl per radiją – susipažinę su biržiete Judita B. , sėbrai nutarė apiplėšti ir ją. Visi trys automobiliu nusivežė merginą į Berčiūnų kaimą (Panevėžio r.). Čia atėmė iš jos turėtus daiktus, o kad nusikaltimas nebūtų atskleistas, R. Lenkaitis su L. Valkausku numetė Juditą nuo 7 metrų aukščio tilto į ledinį upės vandenį. Kai mergina išlipo į krantą, dar kartą buvo numesta nuo tilto. Kad ji tikrai žūtų, budeliai į ją nuo tilto mėtė akmenis. Tik laimingo atsitiktinumo dėka mergina liko gyva.
Atgaila – svetima
Nuteistas tų žudynių dalyvis R. Lenkaitis jau sulaukė teisėjų malonės ir iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus. R. Lenkaitis bent jau pripažino nusikaltęs.
O nuteistas L. Valkauskas iki šiol neprisipažįsta ir siekia, kad teismas peržiūrėtų jo bylą. „Aš tik sudeginau lavoną“, – sakė jis.
Šaltakrauju žudiku pripažintas vyras taip pat teigė, kad tyrimo metu save apkalbėjo, kai pasakė, jog dalyvavo studentės nužudyme: „Prieš mane buvo panaudotas smurtas, mane kankino“.
Tačiau L. Valkausko prašymas atnaujinti baudžiamąjį procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių buvo atmestas – Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad byloje nėra jokių naujų įrodymų. Tad ar galima po tokių žudiko prašymų teigti, kad jis išgyvena dėl to, jog yra žudikas? Ar jis nešioja tą kaltės jausmą, apie kurį minėjo kunigas Mažeikiuose?
Šilutės rajono gyventojas V. Jankauskas dabar elgiasi panašiai. Jis pareigūnams labai greitai prisipažino nužudęs merginą, tačiau melavo, kur tai padarė. Sakė, kad kūną numetė nuo senojo geležinkelio tilto į Miniją. Ugniagesiai gelbėtojai ir narai, apieškoję vietą po tiltu, merginos kūno nerado. Ir tik vėliau, priremtas įkalčių, jis parodė, kur grūmėsi su mergina, kur ji bėgo, kai jai buvo pavykę pasprukti, kur badė ją peiliu ir kur paliko Macikuose, miškelyje, prie kapinių, maždaug už kilometro nuo savo motinos namų.
Tokie žmonės kaip L. Valkauskas, V. Jankauskas ir panašūs yra bejausmiai kito skausmui, tačiau į viską, kas susiję su jais, reaguoja labai skausmingai. Pagrindinis visų žmogžudysčių motyvas – žmogžudžio savojo „aš“ gynimas, kuris dažniausiai kyla iš įsivaizduojamo pavojaus. Žmogžudys veikia gindamasis, bijodamas mirties, nors ji jam nė negresia.
Paauglius, jaunus žmones žmogžudystei paskatina neužtikrintumas, noras įsitvirtinti. Jau 4–5 metų vaikas žino, kad negalima žudyti, vogti. Todėl žmogžudystės negalima pateisinti net silpnaprotyste. O štai silpno noras parodyti savo stiprumą atveda prie tragedijos.
Lemia genai?
Europos Sąjungos šalyse Lietuva yra tarp pirmaujančiųjų pagal nužudymų skaičių. Dažnas sociologas pastebi sąryšį tarp nužudymų ir alkoholio suvartojimo, tarp nužudymų ir sunkaus gyvenimo, bedarbystės. Tad ir vaistas prieš smurtą būtų, jeigu valstybė sugebėtų sukurti normalias gyvenimo sąlygas.
Bet idealaus gyvenimo nesukursi. Ne veltui senovės išminčiai sakė: lengva būti žmogumi, kai aplink žmonės, bet tu išlik žmogus nežmoniškomis sąlygomis...
Juk Kainas užmušė Abelį ne todėl, kad jis iš prigimties buvo žmogžudys. Užmušė iš pavydo ir nuoskaudos. Žmogus gimsta su dvigubu dugnu: jis gali būti ir nepaprastai mielaširdingas, ir žiaurus. Priklausomai nuo aplinkybių. Nors italų teismo psichiatras Čezarė Lombrozas (1835–1909), kriminologijos antropologinės mokyklos pradininkas, teigė, kad egzistuoja įgimto nusikaltėlio tipas, ir siūlė tokio tipo asmenis, dar nepadariusius nusikaltimo, ištremti visam laikui į negyvenamą salą, bet pasekėjų jis sulaukė nedaug. Tačiau jo teorija išliko ir iki mūsų dienų. Č. Lombrozo pasekėjai kalba apie tai, kad nusikaltėlių genuose yra pakitimų, kurie ir nulemia kriminalinę žmogaus elgseną.
Jei ši teorija iš tikrųjų būtų pasiteisinusi, tai būtų labai lengva užbėgti žmogžudystėms už akių. Tačiau taip nėra, o bandant nupiešti žmogžudžio portretą, reikia labai plataus spalvų spektro.
Beviltiškos diskusijos
Kaip ir kiekvieną kartą, taip ir po studentės Justinos nužudymo, žmonės reikalauja grąžinti mirties bausmę. Politikai, kurie nori užsidirbti balų, irgi vis dar bando teigti, kad jie – už mirties bausmės sugrąžinimą. Tačiau tokie teiginiai – grynai populistiniai. Visi puikiai supranta, kad tokios bausmės Lietuvoje jau nebus.
Diskutuodami dėl mirties bausmės, vieni teigia, kad ji yra būtina, norint mažinti nusikalstamumą, bet kiti – priešingai, įrodinėdami, kad, įvedus mirties bausmę, sunkių nusikaltimų nemažėja, o ją panaikinus – nepagausėja. Beje, ir šios bausmės šalininkai, ir priešininkai savo nuomonę grindžia mokslininkų patikrintais faktais, kurie dažnai prieštarauja vieni kitiems.
Štai, tarkim, mirties bausmės priešininkai tvirtina, kad ši egzekucija yra ne tik antihumaniška, bet ir labai žiauri kovos su nusikalstamumu priemonė, kuri labiau panaši į įstatymu įteisintą „akis už akį, dantis už dantį“ kerštą, neturintį nieko bendra su kriminalinės bausmės auklėjimo, perauklėjimo ir specialiosios prevencijos funkcijomis. Pasak jų, baudžiamieji įstatymai numato kur kas efektyvesnes bausmes, pavyzdžiui, įkalinimą iki gyvos galvos arba ilgą laisvės atėmimą, na, o svarbiausia, jog, įvykdžius mirties nuosprendį, jau nebeįmanoma ištaisyti teismo klaidos. O jų, deja, tikrai padaroma.
Mirties bausmės šalininkai šiuos teiginius triuškina irgi labai logiškais argumentais, teigdami, kad mirties bausmei nėra sumanyta efektyvios alternatyvinės bausmės, kad nusikaltėlis, praleidęs vienutėje kelerius metus, vis tiek degraduoja, ir toks žmogus vėliau visuomenei yra nereikalingas.
Įdomu tai, jog civilizuotose valstybėse mirties bausmės šalininkų ir priešininkų skaičius visuomenėje yra maždaug vienodas.
Petras Ivanauskas
