Musmirė gana plačiai (nesibaiminant apsinuodyti) vartojama Gruzijos gyventojų ir ypač jūrininkų. Geriama musmirių arbata. Džiovintų sutrintų į miltelius musmirių ant peilio galo buvo nuryjama kartu su rytine koše. Nepadauginti.
Susirgę veršeliai ir paršeliai irgi buvo gydomi musmirėmis. Pastebėta, kad sunegalavę jie patys miške ieškodavo šio vaisto. Po gydymo ypač pagerėdavo nusususių gyvulėlių apetitas.
Musmirėmis gydoma sergant sąnarių ligomis, galvos smegenų skleroze. Sergant radikulitu ir reumatinėmis ligomis, musmirių antpilu trinami sąnariai.
Gerdami vaistus žmonės kalbėdavo maldą: „Viešpatie, geriu tuos vaistus ir prašau sustiprinti mano tikėjimą bei viltį, kad nuo jų pasveiksiu.“
Gyvatės antpilas buvo vartojamas panašiai kaip rupūžės.
Įdomiai gamindavo vaistą iš skruzdėlių. Didelį indą ištepdavo aliejumi ir padėdavo šalia skruzdėlyno. Saldžiu skysčiu pateptas lazdeles padėdavo ant indo kraštų, o kitą galą įkišdavo į skruzdėlyną. Ragaudamos saldų skystį, skruzdėlės eidavo lazdelėmis ir įkritusios į aliejumi išteptą indą nebegalėdavo iš jo išlipti. Indą su skruzdėlėmis pusei valandos pakepdavo krosnyje.
Susidarydavo du sluoksniai. Juos nusunkdavo. Šviesesnįjį gerdavo lašais nuo įvairiausių skausmų. Trindavo sąnarius. Nuo reumato žmonės kišdavo kojas į skruzdėlyną, prašydami miško gydytojų pagalbos. Pagelbėdavo geriau nei brangūs iš skruzdėlių paruošti pramoniniai vaistai.
Ištrauka iš Filomenos Taunytės knygos „7 nuodėmės ir 12 ligų“