Režisierius Gytis Padegimas tą rytą, kai paskambinome, kepė kiaušinienę ne tik sau bei Gintarui Kizevičiui, kuris rašo muziką maestro Šiauliuose statomam Augusto Strindbergo spektakliui „Velykos“, bet ir visai kūrybinei grupei.
„A. Strindbergas yra mano autorius, prieš daugelį metų stačiau jo „Freken Juliją“. Šis autorius labai tinka krizių laikotarpiui, nes visada nagrinėja virsmą, gilius konfliktus, žmonių poelgius ekstremaliomis sąlygomis. Ir kaip tik Velykų ir Teatro dienos proga ruošiame premjerą“, - sakė režisierius.
- Kai statote spektaklį, būnate ypatingos būsenos? Jūsų kolega tą stresą prilygino banko apiplėšimui.
- Gal taip nesakyčiau, bet mūsų dailininkė Birutė Ukrinaitė net nustojo valgyti, taip žmogus susikoncentravęs. O aš buvau pakviestas į vaikų dienos centrą vesti užsiėmimo; po mano jaunystės draugės Gintarės Jautakaitės koncerto Šiaulių vyskupas E. Bartulis mus pakvietė vakarienės... Gal net nespėsiu užsukti namo į Kauną pasiimti švarių baltinių ir teks prašyti malonės Šiaulių teatro skalbėjos. Susitinku su senais draugais, lankau parodas ir stengiuosi gyventi normalų gyvenimą.
- Sakoma, normalybė yra meno priešas, pasmerktas pilkam vidutiniškumui.
- Na, žinote, yra tokia pakylėta būsena, kaip skrendant į kosmosą, atrodo, jau viskas yra, bet reikia sulipdyti muziką, scenografiją, šviesą. Ir kaip prieš gimdymą yra nežinia - ar priims, ar supras. Spektaklyje veikėjas prieš Velykas gauna siuntinį, tik vieną beržo šakelę, o aš sapnuoju, kad einu Kauno gatve ir staiga matau, kad vietoje vandens nutekamojo vamzdžio yra nudžiūvęs beržo kamienas, kuris atgyja ir ima judėt, tampa monstru, o aš bėgu slėptis į Soborą. Tas beržas beldžia į duris ir nori įeit... Freudas išaiškintų, kad čia yra baiminga nežinia, į ką tas spektaklis pavirs.
Bet šiaip premjera yra gyvenimo pilnatvė, didžiulis dvasios nuotykis. Ir tai svaigina. Kita vertus, žinai, kad suteiksi džiaugsmą žiūrovui, nuskaidrinsi jų nelengvą gyvenimą.
- Ką pasakytumėt apie spektaklį, trunkantį keturias valandas? Aktoriai bent gali keisti kūno padėtį, o žiūrovo jutimai ir dėmesys atšimpa.
- Tai rodo baisų požiūrį: žmonės gali devynias valandas sėdėti prieš televizorių arba dvylika prie kompiuterio, o į gyvą žmogų žiūrėti negali. Tai ženklas, kad mes neturime organinės energijos, negalim bendrauti, ir tik senkam. Nepamirškim katarsio, nepamirškim, kad tas aktorius prieš mus preparuojamas, idant gautume tam tikrą impulsą. Kad suvoktume, ko patys galime gyvenime išvengti. Aktoriaus preparavimas yra auka, kuri gelbsti mus nuo pikto. Mano supratimu, teatras yra galinga psichoterapijos priemonė. Prašviesėjimas, katarsis, buvimas kartu, tikėjimas, net juokas, ašaros - gydo mūsų dvasią. Man ši teatro funkcija yra esminė: ne mokymas, ne politikavimas, ne pramogavimas ar linksminimas. Teatras yra instrumentas, derinantis dvasinę apytaką.
- Kai nuostabą ir siaubą kelia faktai apie žmogaus klonavimą, genetinę inžineriją, rūšių kryžminimą, kūno dalių gamybą, kokią ateitį prognozuotumėte teatrui?
- Yra versijų, kad internete bus galima klonuoti sau vaizdų, Merlin Monro sujungti su paukščiu, režisuoti. Kaip rusai sako - „ot lukavovo“ (nuo nelabojo. - Aut. past.), ir kai tokie eksperimentai peržengia žmogiškos galios kompetenciją, gauname per nosį. Ir klimato atšilimas, naujos ligos, epidemijų proveržiai atsiranda tada, kai peržengiamos ribos, daromi visiškai nebūtini dalykai; pasekmės gali būti dar baisesnės.
O teatras gyvuos visada, kol bus gyvi žmonės, o ne klonai. Tai bendravimo, keitimosi energija, emocijomis, potyriais instrumentas, ir kol žmonės susitinka, nesėdi savo bunkeriuose, įbedę akis į ekraną kaip kokie zombiai, ir nesimaitina papildais per vamzdelius, tol bus gyvas teatras.
Kita vertus, teatras užsiima postmodernistiniais žaidimais, kai neturi ir nenori ką pasakyt. Tada jau geriau žiūrėt televizorių. Man teatras reikalingas kaip draugas, su kuriuo kalbiesi, tariesi visais gyvenimo klausimais.
- Ko tikitės iš savo tarptautinio režisierių kurso ir lietuvių studentų?
- Esu laimingas, kad, dėstęs Danijoje, turėdamas daug skandinavų studentų, buvau pakviestas į Klaipėdos universitetą. Vieną dieną Danutė Vaigauskaitė pasakė, kad užtenka lesinti svetimus paukščius, ir sudarė man galimybę pirmąkart surinkti savo režisierių kursą. Gavau nuostabų kolegą Darių Meškauską, ir tas kursas yra vienetinis darbas, mes savo studentams galim skirti daug laiko, važiuoti žiūrėti spektaklių ir kalbėt gyvenimo klausimais.
Jų praktikos provincijos miesteliuose metu žiūrėdamas jų pirmuosius bandymus, bendraudamas su jų buvusiais mokyklų mokytojais, mačiau, kad yra teatro sklaida. Viena mergina surinko slankiojantį miestelio jaunimą, kuris neturi kur dėtis, mėnesį su jais dirbo ir klausė, ką jiems tai davė. Fantastiški atsakymai: „Man tai padėjo suprasti save“, „Padėjo rasti buvimo prasmę, ryšį su kitais žmonėmis, kurių niekada neturėjau.“ Tampa svarbi dvasinė socialinė teatro funkcija, ir režisierius turi misiją, aš nebijau to žodžio - tai žmogus, kuris tveria bendruomenę. Labai daug mūsų auklėtinių atvažiuoja į tokias vietas, sakykim, Skapiškį, ir po atviru dangumi vasarą vaidina visas miestelis... Tai kuria ir atstato mūsų pažeistą dvasinę struktūrą.
O patirtis su užsieniečiais studentais irgi labai įdomi. Vaikinukas iš Zimbabvės, kur dabar siaučia baisios ligos, gyvena Londone, bet vis dažniau jį matom Klaipėdoje. Nepaisant to, kad ksenofobų buvo ir užpultas. Neseniai gavau studento iš Norvegijos laišką, kuriame jis išsigandęs prašė manęs padėti vesti dramos užsiėmimus pagyvenusiems žmonėms. Staigiai nusiunčiau jam visokių patarimų, siūlymų, pratimų, ir jis parašė, kad dirbo Norvegijos šiaurėje su senais žmonėmis, o jie buvo tokie apstulbę ir laimingi. Gera, kad ir aš prie to prisidėjau.
Kaip sakydavo mano močiutė, ką darai kitiems, tai darai sau. Visą laiką yra dalijimasis, iš teatro gi sklinda tie impulsai. Teatras - kaip šaltinis, nuo kurio karštą dieną sklinda vėsa, šaltą - šilti raibuliai. Štai Klaipėdoje neliko teatro, jis stovi aklinai užkaltais langais - tarsi juodoji skylė...
- Ar simpatinga jūsų asmenybė turi bjaurių savybių?
- Aš esu gana reiklus. Mano studentai žino, kad su manimi galima draugauti, juoktis, kažkur eit, bet jeigu reikia, savo geriausiam draugui parašysiu blogą pažymį. Jis gali būti netgi išmestas. Su keletu talentingų studentų atsisveikinau, nes buvo tinginiai, nėjo į priekį. Kartais esu per daug emocionalus, užsidegu kaip dzūkas. Kita vertus, užantyje pykčio nenešioju.
- Jūsų gyvenimas - ant ratų. Ar neapmaudu, kad svetimoje šalyje, kokioje Norvegijoje, esate labiau suprastas, įvertintas, mylimas?
- Apmaudu ar neapmaudu, mes ką tik kalbėjome, kad mieste, kuriame gyvenu, Kaune, atidaviau daug jėgų ir pastatyta daug garsių spektaklių - ir „Mūsų miestelis“, „Kreditoriai“, „Ilga Kalėdų vakarienė“, - aš jau dešimt metų nieko nestatau. Noriu būti namie, bet toks gyvenimas nuo mūsų nepriklauso. Bet man dabar labai patinka dirbti Šiauliuose su jauna trupe ir Klaipėdos muzikiniame teatre. Ką tik, kaip dovaną Teatro dienos proga, gavau Roberto Šerveniko kvietimą kitąmet režisuoti operą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šiemet režisuoju Lietuvos tūkstantmečio šventės atidarymą ir Dainų šventę. Su siaubu mačiau, kad Vingio parke dar žemes buldozeriai stumdo. Gal reiktų dešimčiai tūkstančių choristų atžygiuoti su kastuvais?
- Ar kada norėjosi iššaudyti kritikus? Ar, kaip vienas jūsų kolega, matote juose ligonius, sudedančius savo kompleksus į recenzijas?
- Iki Sąjūdžio buvau vienas gerbiamiausių režisierių, o po jo pasidariau nekenčiamas, parijas. Nebūna nė vieno mano spektaklio, kurio kritikai nesumaltų į miltus. Net jeigu jis sukelia didžiausius anšlagus.
Prieš dešimt metų pastačiau spektaklį, kuriame Nijolė Narmontaitė vaidina Mariją Kalas, ir jis tą dešimt metų turėjo triuškinamą pasisekimą. Prieš porą metų jį rodėme tarptautiniame festivalyje, visus metus centrinė Rusijos spauda mirgėjo žymiausių kritikų atsiliepimais, kad tokio moters vaidmens nesukurta jau daugelį metų. Lietuvos kritikai net nesiteikė šito paminėt, aktorė net nebuvo nominuota apdovanojimui. Jie man nėra autoritetas. Buvo Dana Rutkutė, daug rašiusi apie Klaipėdos teatrą, kurios kiekvieną žodį gaudydavai, juo tikėdavai. O dabar sakau: „Mergele, aš daugiau pamiršau, negu tu žinai.“
- Kas, be teatro, jums teikia džiaugsmo?
- Aš labai mėgstu gamtą, pavasarį ir rudenį gyvenu Juodkrantėje: išvaikščiojau miškų takus, stebiu paukščius, vėlai vakare, lėtai važiuodamas iš Klaipėdos, klausausi klasikos. Matau briedžius ir stirnas, apie lapes aš jau nekalbu. Džiugina įvairių kartų žmonės, kurie prisimena mano spektaklius ir apie juos kalba. O šiaip esu smalsus žmogus. Daug keliauju darbo reikalais: praėjusią vasarą po Baikalą, šią vasarą vykstu į Monaką, aišku, ir į Žydrąją pakrantę. Berods, Čechovas rašė, kad yra dvi profesijos, kurių žmonės nesensta: pedagogo ir režisieriaus, o aš turiu jas abi.
Ivona Žiemytė
