Apie mirtį ir anesteziologo-reanimatologo darbą „Žinių radijo“ laidos „Sveikatos laikas“ vedėjos gydytojos Rimos Balanaškienės kalbintas Kauno klinikų gydytojas pasakojo apie į narkozę prieš operaciją „panardinamų“ pacientų patirtis.
„Žmonės labai skirtingai užmiega anesteziologijoje – vieni su didelėmis baimėmis, kiti bijo, kad ko neprikalbėtų. Kiti klausia, ar atsibus, dar kiti laukia, kas ten bus. Tai įvairūs tie pajautimai, labai priklauso nuo žmogaus nuostatų“, – kalbėjo A. Macas.
Kaip tęsė jis, šiuo atžvilgiu ir intensyviojoje terapijoje pasitaiko labai įvairių žmonių: „Kas nerimauja, yra kas tiesiog konstatuoja savo situacijos rimtumą. Yra tokių, kurie kaip tik sako, kad jau laikas, jau gana. Labai įvairūs tie žmonės.“
Nors visuomenėje esama pajuokavimų apie nevalingai prieš panirstant į narkozę prasitariamus galbūt ne visai žmogui norimus dalykus, profesorius pažymėjo, kad šiuolaikinėje anesteziologijoje vaistai pasižymi greitu veikimu, tad pacientai nebespėja nieko pasakyti.
Gydytojas patvirtino, kad dar yra naudojamos ir taip vadinamos „linksminamosios dujos“. „Jos daugiau naudojamos akušerijoje, bet pacientas, kuriam tai atliekama, yra visiškai sąmoningas ir visiškai save kontroliuoja. Turėjome kitas medžiagas, kurias dabar vis rečiau ir rečiau naudojamos. Jos yra saugios, bet jos sukeldavo norą pašnekėti“, – šyptelėjo jis.
„Tenka bėgti maratonus su pacientu“
Kalbėdamas apie savo darbo specifiką A. Macas pasakojo, kad darbas intensyviojoje terapijoje yra labai aiškiai apibrėžtas – gydytojams, slaugytojoms tenka atkurti gyvybinių funkcijų savarankiškumą arba stabilumą.
„O gyvybinių funkcijų nėra tiek daug – turime širdies ir kraujagyslių sistemos, kraujotakos stabilumą, turime atkurti kvėpavimo funkciją – vieną iš jų arba kelias. Ir blogiausia būna, kai tenka atkurti kelias funkcijas – tai vadiname dauginiu organų nepakankamumu. Tai yra blogai, bet ir tai pavyksta atkurti. Taip pat inkstų veikla, kartais – žarnyno, centrinės nervų sistemos priklauso, bet gyvybinių sričių nėra tiek daug“, – kalbėjo gydytojas.
Priežastys, dėl žmogus atsiduria intensyviosios terapijos skyriuje – įvairiausios. Yra vadinamos endogeninės (vidinės) priežastys, kai pažeidimai įvyksta dėl žmogaus ligos, pavyzdžiui, ištinka infarktas.
Egzogeniniai (išoriniai) veiksniai – bakterijų sukeltas uždegimas, apsinuodijimas, trauma. „Pooperacinės komplikacijos – taip pat išorinė priežastis, bet negali nieko kitaip ir padaryti, jos ištinka“, – sakė A. Macas.
Apibendrindamas jis pažymėjo, kad intensyviosios terapijos gydytojai gydo pačios sunkiausios būklės pacientus.
„Tai yra kritinė medicina. Ir skubiosios pagalbos gydytojai priėmimo skyriuose turi labai sunkius ligonius, bet tai yra daugiau sprinterio darbas, kur labai greitai sprendi, ką daryti ir perkeli į intensyviąją terapiją. O ten jau tenka bėgti maratonus su tuo ligoniu – vieną dieną geriau, kitą – geriau, trečią dieną blogiau, blogiau, bet vis tiek reikia nenuleisti rankų. Ir tai būna dešimtimis dienų, mėnesiai, kartais ir pavyksta“, – pastebėjo gydytojas.
Svarbiausia laimėti laiko pacientui sveikti
Kalbėdamas apie sunkiomis COVID-19 formoms sergančius pacientus profesorius teigė, kad yra labai įvairus sėkmių ir nesėkmių procentas ir tą lemia ne vienas veiksnys.
„Jei kalbėtume apie tuos pacientus, kuriems reikia deguonies, ir tie bus nevienodi. Vieniems reikia trupučio deguonies, kitiems neinvazinių ventiliacijos priemonių. Tiems, kuriems reikia invazinių ventiliacijos priemonių, ten yra labai sudėtinga. Ir procentai gali būti liūdni ir jie bus įvairūs – gali būti, kad ir 4 iš 10-es žus, 6 iš 10-ies gali žūti, bet irgi labai priklauso, jeigu bus pacientai su gretutinėmis ligomis. Viskas labai priklauso nuo individualių savybių, amžiaus, gretutinių ligų, svorio, labai didelė rykštė yra antsvoris“, – pažymėjo A. Macas.
Anot gydytojas, kol gydant COVID-19 infekciją neturima „sidabrinės kulkos“, svarbiausia laimėti kiek įmanoma daugiau laiko, kad pacientas galėtų sveikti.
„Tai yra labai subtili, preciziška slauga. Trūksta skysčio – įpili skysčio, trūksta deguonies, atsieki deguonies. Ir taip vienaip ar kitaip bandai laimėti laiko. Ir laimima, daugeliu atvejų pacientai saugiai išrašomi iš ligoninių pasveikę arba sveikstantys“, – pažymėjo Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas.
Kiek išėjimo data nulemta?
Pokalbiui pakrypus apie aukštesnių jėgų įsikišimą intensyviosios terapijos gydytoje darbe profesorius profesorius čia teigė esantis visiškai šališkas, mat tiki, kad tas veikia.
„Visi, būna, klausia, ar žmonės dažniau miršta gimtadienio metu. Tai yra studijų, kurios tai patvirtina, yra studijų, kurios to nepatvirtina. Yra visgi įrodyta, kad rizikos laikotarpis kaip tik yra šventiniai laikotarpiai, kai jie kartais lieka vieni. Bet čia vėl daugiau socialiniai paskaičiavimai, kodėl taip nutinka. Bet ar data tavo kažkaip determinuota, tai daugiau filosofinis klausimas“, – pastebėjo jis.
Pokalbis, kurio negali pamiršti
Kartu A. Macas pasidalino sukrečiančiu atveju, kurio teigė iki šiol negalintis pamiršti.
„Tai buvo žmogus, pacientas, kuris žuvo nuo negalimo operuoti kraujagyslių pakitimo. Tai buvo aterosklerozės nulemti pakitimai, dar buvo visiška kraujagyslės trombozė.
Nieko nebuvo galima padaryti – apatinė žmogaus kūno dalis staigiai žuvo, tai įvyko valandomis ir kraujotakos atkurti buvo nebeįmanoma. Būna tokių atvejų, jie reti, bet technologiškai nieko negali padaryti. O žmogus bendraujantis ir turi pasakyti, kad jam blogai“, – pasakojo jis.
Gydytojas prisimena paklausęs artimųjų, ar žmogus tikintis, galbūt kunigą pakviesti.
„Sako, ne, nereikia, prieš mėnesį buvo, nereikia. Bet vis tiek galvoju, reikia su juo pakalbėti. Ir yra vienas būdas – nieko nesakyti ir per porą valandų liga vis tiek jį būtų įveikusi, nes taip ir buvo. Arba kitas kelias – kažkaip kalbėti.
Atėjau pas jį ir sakau – situacija labai rimta. Jam skauda, skausmą malšiname. Jis sako – „kiek rimta?“, sakau – „labai“. Jis klausia „kada?“ „Šiandien.“ Ir žmogus suprato, kad pabaiga šiandien. Sakau, gal kunigą? Sako, kvieskit.
Ir mums buvo tuo nuostabi patirtis, kad pakvietus kunigą, tai buvo linksmas, jaunas kapelionas, jis buvo iki galo. Ir neatsimenu, kad tiek trise intensyviosios terapijos skyriuje popietę būtume juokėsi“, – pasakojo A. Macas.
Anot gydytojo, tai buvęs įkvepiantis pavyzdys, kad net pabaigos akimirkos gali būti šviesios: „Visai nereikia dirbtinių pabaigų. Jos tiesiog ateina, o žmogus gali būti pasiruošęs.“
