Sertifikuota holistinės onkologijos specialistė pabrėžė norinti tikėti, kad emociškai stabilūs žmonės turi žymiai daugiau vidinių resursų. „Ir juos gydyti bus žymiai lengviau, nei bėgančius, lekiančius ir, kaip sakau, „besimaudančius“ strese“, – teigė ji.
Stresas ilgainiui nepraeina be pasekmių
Gydytoja konstatavo, kad vienareikšmiškai stebima tendencija, kad onkologinių ligų (kaip ir daugelio kitų), vystymosi priežastis yra patiriamas ilgalaikis stresas, perdegimas, nuovargis ir negebėjimas su tuo tvarkytis.
„Negalėtum sakyti, kad yra vienas gyvenimo būdas, kuris apsaugos nuo ligos. Organizme įvyksta daug klaidų, kurios galiausiai dėl kažkokių priežasčių išauga į vieną ar kitą ligą. Bet, kaip bebūtų, tendencija yra tokia, kad tai – ilgalaikio streso pasekmė. Vieniems jis gali kilti dėl darbo, kitiems – artimo žmogaus ligos, tretiems – skyrybų ir kitų panašių dalykų, kurių galbūt nesureikšminame.
Literatūroje įvardijama, kad jei praėjus 5–7 metams nuo patirto kažkokio labai didelio streso ilgainiui neišeinama iš tos situacijos, imuninė sistema nusilpsta, nebeturi resursų ir, įvykus dar kažkokiam vienam kritiniam momentui, liga pradeda reikštis“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ aiškino D. Mačiulienė.
Pašnekovė neslėpė, kad galvodama ir apie savo gyvenimo tempą negalinti apsidrausti, jog neprisidarys bėdos.
„Nėra tokio saugiklio, kad kažką padarius gyvensi 100 metų. Bet vis galvojant apie savo pacientus, nežinau nė vieno, kuris būtų atėjęs iš ramaus, taikaus, paprasto gyvenimo, be jokių ambicijų, ir turėdamas onkologinę ligą.
Bent tarp mano pacientų visi turėjo vienokį ar kitokį darbo iššūkį ar kitą momentą, kuris galiausiai vis tiek paskatino ligą. Mums gal atrodo, kad su tuo susitvarkome, bet galvočiau, kad užsidedame kaukę, praignoruojame, prabūname ir organizmas galiausiai apie tai primena“, – samprotavo Amerikos integracinės onkologijos asociacijos narė.
Kaip emocinis nuovargis pakerta kojas
Gydytoja atviravo, kad ir pačiai po darbo dienos dažnai energijos resursai išsenka tiek, jog net sunku pasiekti toliau pastatytą automobilį.
„Yra kartą buvę, kada net galvojau, kaip išsikviesti taksi, kad nuvežtų nuo klinikų durų iki automobilio, nes jis stovėjo visai kitoje aikštelėje. Tiesiog atrodo, kad visai neturi jėgų iki ten nueiti ir tai yra emocinio nuovargio pasekmė fizinei savijautai.
Bet, kaip bebūtų, tendencija yra tokia, kad tai – ilgalaikio streso pasekmė. Vieniems jis gali kilti dėl darbo, kitiems – artimo žmogaus ligos, tretiems – skyrybų ir kitų panašių dalykų, kurių galbūt nesureikšminame.
Taip tikrai būna, neabejoju, ir daugeliui mano kolegų. Bet kitas svarbus dalykas, kad kiekvieną pacientą priimu kaip knygą – kiekvienas žmogus, jo istorija yra knyga ir niekas tau nežadėjo, kad tai bus lengvas skaitinys. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra ir romanas, ir siaubas.
Galbūt tu turi daugiau įrankių įveikti ir mūsų, gydytojų, patiriamą siaubą. Bet kai visi esame bendrame katile ir matome vieną tikslą, žinome, kaip jo siekti – aš žinau, ką iš savo pusės turiu padaryti, pacientas turėtų žinoti, ką – iš savo, artimieji lygiai taip turi dalyvauti komandoje, – man atrodo, galime susikurti daugiau šviesos berašant tas mūsų gyvenimo knygas. Iššūkių yra, bet stengiesi ir toje tamsoje sukurti šviesos tiek sau, tiek pacientams ir jų artimiesiems“, – dalinosi onkologė.
„Nepakeičiamų nėra“
Pašnekovė konstatavo, kad ir pati turinti ko pasimokyti iš pacientų. „Kai buvau jaunesnė, atrodė, kad jūra – iki kelių, kad čia ne apie mane, bet tikrai sutikau tokių pacientų, kuriems pavyko įveikti šią ligą, jie toliau gyvena savo gyvenimą. Jie pakeitė savo „gyvenimo batus“ ir lygiai taip pat netiesiogiai mokė mane.
Kai žiūri į juos ir matai, kad darai tą patį kiekvieną dieną, ką ir jie darė, tai yra pasimokymas iš kitų klaidų. Sąmoningai stengiuosi, nors toli gražu ne visada išeina, bet žinau, kad ženkliai sumažinau ir darbo krūvį, ir reikalavimus, ir kažkokius priekaištus sau“, – atviravo D. Mačiulienė.
Ko tikrai išmokau iš pacientų – taupyti ir vertinti laiką.
Gydytojos pastebėjimu, jos kartos atstovams dabar vos ne madinga neturėti laiko susitikti su draugais, nes tą reikia susiplanuoti prieš 2–3 mėnesius, tačiau tai neatrodo normalu:
„Jaučiamas toks nepakeičiamumo sindromas ir jis man atrodo labai ydingas. Žinau, kad visi esame pakeičiami, o nepakeičiami tik savo artimiausiems žmonėms. Žinoma, didžioji dalis laiko praeina darbe, bet gali nuo to 100 proc. susimažinti iki 80 proc., po to – gal dar labiau.“
Emocinis nusiteikimas padeda gyti
Ji pasakojo, kad išgirdusieji ligos diagnozę ir priėmę šį iššūkį, išbuvę su juo kiekvienas pakeitęs gyvenimą savaip ieško savosios ramybės. „Vieni maudosi šaltoje jūroje, kiti keliauja po kalnus, dar kiti kitaip ieško savo ramybės. Čia nėra taisyklių, bet jie žymiai geriau jaučiasi. Ir noriu tikėti, kad organizmas bus palankus jiems ilguoju laikotarpiu“, – pastebėjo D. Mačiulienė.
Gydytoja pridūrė, kad tyrimų apie tai, kaip emocinis fonas veikia sergančiojo bendrą būklę, yra labai daug. Kalbėdama apie tai, kokios galėtų būti emocinio nuovargio, nerimo valdymo priemonės, ji atkreipė dėmesį į jogą, psichoterapiją, kognityvinę elgesio terapiją.
„Kiti tyrimai ieško ir randa atsakymus apie savitarpio palaikymo grupes, kokios jos yra svarbios siekiant geresnių gydymo rezultatų. Daliai žmonių galbūt atrodo nepriimtina eiti į tokias socialines grupes, bet yra aiškiai įrodyta, kad tarpusavio palaikymas suteikia labai stiprią atsvarą.
Tada ir fiziologiškai išsiskiria tam tikros medžiagos, galbūt mažėja uždegiminis procesas. Taigi vyksta tai, ko galbūt fiziškai nematome, bet organizmas reaguoja. Natūralu, kad ilgainiui tai atsiliepia teigiama linkme ir mums kaip gydytojams padeda gydyti“, – pastebėjo ji.
Pasak onkologės, tada lengviau valdyti ir šalutinius gydymo reiškinius, skausmą, yra daug mažesnė jų pasireiškimo tikimybė žmogui, kuris yra teigiamai nusiteikęs: „Žinoma, suabsoliutinti negalima, būna skirtingų situacijų, bet emociškai stabilus žmogus, turintis daugiau emocinių įrankių, bus palankesnis pacientas bet kurios ligos atžvilgiu.“
Nors atrodytų, kad čia galėtų pagelbėti antidepresantai ar kiti psichotropiniai vaistai, pašnekovė teigė, kad tai tėra kaip makiažas – laikina priemonė. Jei vieną kartą galbūt be to neišeina apsieiti, vaistai „nuo miego“, pasak gydytojos, turėtų būti paskutinėje vietoje.
„Kaip bebūčiau Vakarų medicinos atstovė, labai skatinu ir kviečiu pacientus pažiūrėti plačiau, ieškoti specialistų, galvoti, kuri jų gyvenimo vieta yra silpnoji ir pasižiūrėti kiek plačiau ne tik ieškant tabletės nuo miego“, – patarė ji.
Įvardijo didžiausią pamoką
Pasak D. Mačiulienės, galvojant apie tuos pacientus, kurie išgirdo onkologinės ligos diagnozę, bet nepasidavė, labiausiai verta pasimokyti, kaip branginti duotą laiką.
„Ko tikrai išmokau iš pacientų – taupyti ir vertinti laiką. Įprastai juk savaitė prabėga ir nelabai jos pajauti, ir metai taip prabėga, bet jei tu ramiai juos apgalvoji, nebūtinai atsisėdus ant sofos kontempliuoti, o sąmoningai įveiklini – praturtini tą savaitę renginiu, užsiėmimu, sporto treniruote, išėjimu su vaikais kažkur, susitikimu su draugais – tuo, kas daro tave iš esmės laimingą. Tai reikalauja laiko, bet jis tampa daug vertingesnis ir svaresnis.
Mano manymu, kai gavus diagnozę gyvenimo laikas ypač įkyriai pradeda tiksėti, vis tiek visi turime to gyvenimo laiko. Ta diena yra šiandien – arba mes bėgsime ir jos nepastebėsime, arba ją kažkaip įveiklinsime. Manau, tai yra pagrindinė pamoka. O tas įveiklinimas, manau, tiek pat vertingas tiek būnant sporto klube, tiek kepant pyragą ar žiūrint penktadienio filmą su vaikais. Bet reikia išnaudoti tą laiką, nes nė vienas nežino, kiek jo dar turi“, – apibendrindama kalbėjo ji.
Ir įžengiant į Naujus metus gydytoja linkėjo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
„Sergamumas onkologinėmis ligomis didėja, vėžys jaunėja ir nereikėtų kaltinti aplinkos, nesveiko maisto ir panašiai. Kiekvienas turime blaivomis akimis pasižiūrėti į savo gyvenimą ir galbūt tą išaušusią nelaimingąją dieną turėsi suprasti, kad negali nieko kito kaltinti, bet tik save. Taigi man atrodo, kad tais Naujais metais verta padaryti kažką, kad bent kiek sumažintum ligos riziką. (...)
Reikia suvokti, kad šitos 24 dienos valandos yra mano ir jos nuo manęs priklauso. Tad linkėčiau rasti būdų atsispirti pagundai bėgti, tą daryti truputį lėčiau ir pasimėgaujant, kaip bėgi per tą gyvenimą“, – patarė D. Mačiulienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
