Sunkiau sergančiam žmogui norint patekti į sanatoriją tenka įveikti du barjerus: gauti kelialapį ir rasti vietą joje, nes čia mieliau priimami poilsiautojai, kurie už viską susimoka patys, rašo "Kauno diena".
Vietų nėra
Pasidomėjus, kada būtų galima patekti į Druskininkų „Eglės“ sanatoriją su Kauno teritorinės ligonių kasos apmokėtu kelialapiu, registratorė paaiškino, kad tokiems ligoniams iki spalio 22 dienos vietų nėra ir nebus. O jei už savo pinigus? „Prašom, atvykite rugsėjo 25-ąją arba skambinkit po trijų dienų, gal atsiras viena kita vietelė“, - dar maloniau kalbėjo registratorė.
Kauno medicinos universiteto (KMU) klinikos, kuriose gydosi sunkiausi ligoniai, per metus reabilitacijai pasiunčia apie 9 tūkst. ligonių. Ligonių kasos apmoka reabilitacinį ligonių gydymą po organų transplantacijų, endoprotezavimo, širdies, galvos operacijų, patyrusiems miokardo infarktą, insultą ar sunkias traumas, susirgusiems onkologinėmis ir kitomis ligomis.
Komercinių pacientų daugiau
Birštono „Versmės“ sanatorija – viena iš esančiųjų arčiausiai Kauno. Joje yra 340 lovų. „Daugiau nei pusę, šešiasdešimt procentų lovų, skiriame komerciniams ligoniams“, - paaiškino sanatorijos direktorius Antanas Danys.
Per aštuonis šių metų mėnesius „Versmėje“ sveikatą stiprino daugiau kaip 4 tūkst. gyventojų. Iš jų 1752 buvo atsiųsti gydytojų su ligonių kasų apmokėtais kelialapiais, o 2261 gydėsi už savo pinigus. Praėjusiais metais šie skaičiai skyrėsi dar labiau: 2655 ir 5193. Užpernai „Versmėje“ iš 9 tūkst. ligonių daugiau kaip 6 tūkst. gydėsi už savo pinigus.
Druskininkų „Eglės“ sanatorijos, kurioje yra 1100 lovų, paslaugos orientuotos taip pat į nesunkius ligonius, netgi poilsiautojus. „Per aštuonis šių metų mėnesius suteikėme paslaugų už 4,2 mln. litų ligonių kasų atsiųstiems pacientams ir už 19,1 mln. litų – komerciniams ligoniams”, - paaiškino „Eglės“ sanatorijos vyriausioji finansininkė Lina Kersnauskienė.
Gydytojai nekalti
Užtikrinti ligonių reabilitaciją, kaip ir profilaktiką, diagnostiką bei gydymą, anot KMU Reabilitacijos klinikos vadovo profesoriaus Aleksandro Kriščiūno, yra vienas pagrindinių medicinos uždavinių. Iš mūsų šalies Privalomojo sveikatos draudimo fondo reabilitacijai atseikėta tik tiek lėšų, kad jų užtenka vidutiniškai kas antram reabilitacijos reikalingam ligoniui, nepaisant, kad įkainiai žemi, ir tai sanatorijų netenkina.
Praėjusiais metais daugiausiai medicininės reabilitacijos paslaugų suaugusiems ligoniams teikta po insulto, endoprotezavimo, širdies ir kraujagyslių šuntavimo operacijų, bet šių laimingųjų skaičius sudaro ne daugiau kaip 10 proc. visų šiomis ligomis sirgusių ligonių.
Ligonis, žinantis, kad jam priklauso medicininė reabilitacija arba tiesiai į sanatoriją išvažiavo net lengviau sirgęs palatos kaimynas, priekaištauja gydančiam gydytojui. Šis kelialapio savo ligoniui negauna, nes gydytojui sakoma: taupyk, nesišvaistyk, skyriaus kvotos eina į pabaigą. Gydytojas priverstas išsisukinėti, meluoti ligoniui, kad pagal jo ligą valstybės finansuojamas sanatorinis gydymas nepriklauso.
Sanatorijoje minimalus vieno ligonio gydymas per parą vidutiniškai kainuoja 95 litus, o ligonių kasos moka 65 litus. Vadinamieji komerciniai ligoniai už vieną parą sumoka mažiausiai 150 litų. Akivaizdu, kad sanatorijoms daug labiau apsimoka priimti komercinius ligonius: jie daugiau nei valstybė moka ir yra daug sveikesni, todėl darbo su jais daug mažiau. Dauguma mūsų šalies sanatorijų yra privačios ir Sveikatos apsaugos ministerija joms įtakos nebeturi.
Marijana Jasaitienė
