Nemira Pumprickaitė, LRT Televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Dirbtinio apvaisinimo, arba dabar jau vadinamo Pagalbiniu apvaisinimu, įstatymo pirmasis projektas buvo įregistruotas 2002 metais, vėliau – 2003, 2004, 2006, 2010 metais. 2011 m. Seimas taip pat nesugebėjo priimti šio įstatymo. Lietuvoje su nevaisingumu susiduria maždaug kas penkta šeima, tačiau ateityje tai gali nutikti jau kas trečiai.
Nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją, tačiau politikai delsia priimti reikalingus įstatymus, o tai neleidžia kompensuoti nevaisingumo gydymo išlaidų. Praėjusią savaitę Seimas jau eilinį kartą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą grąžino svarstyti Sveikatos komitetui.
Kol dvylika metų Seime įkalintas įstatymas ieško įteisinimo galimybių, pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro Mindaugo Stankevičiaus įsakymu. Vieno tokio vaisingumo centro vadovė, dirbtinio apvaisinimo pradininkė Lietuvoje gydytoja Gražina Bogdanskienė – LRT Televizijos laidos „Savaitė“ viešnia.
– Jūs rengėte tą 1999 metų įsakymą?
– Taip, man teko jį rengti ir konsultuoti sveikatos apsaugos ministrą dėl šio įsakymo, kurį galų gale p. M. Stankevičius pasirašė.
– Sakote „galų gale“. Nenorėjo visi pasirašyti, buvo mėginimų ir anksčiau?
– Buvo mėginimų nuo 1990 metų, kai mes pradėjome kalbėti apie pagalbinį apvaisinimą. Pirmą procedūrą atlikome 1993 metais, ir visus tuos metus siūlėme visiems ministrams parengti įstatymą arba įsakymą, bent jau įsakymą, ir kad tą įsakymą priimtų Sveikatos ministerija, tačiau nė vienas iš jų neišdrįso.
– Kodėl?
– Aš manau, ne tik dabar, bet ir tuomet buvo politinė įtaka ir bažnyčios įtaka.
– Ar tiesa, kad ministras jau visai baigdamas savo darbą pasirašė?
– Man atrodo, kad paskutinę darbo dieną mes išprašėme.
– Ar įstatymas yra reikalingas tik dėl kompensavimo, ar yra ir daugiau priežasčių, kodėl jis reikalingas?
– Iš esmės gydytojams įstatymas nėra reikalingas. Mes vadovaujamės ta ministro įsakymo nurodyta tvarka, tos tvarkos, aišku, nepažeidinėjame, ir mums jos pakanka. Įstatymas galbūt būtų griežtesnis reguliavimas viso proceso. Pacientams, aš manau, taip. Kadangi mūsų politikai teigia, jog kompensavimas yra neįmanomas, kol nėra įstatymo, tai, manau, šitas įstatymas yra reikalingas būtent pacientams, ne mums.
– O kokia kompensacija turėtų būti, nes čia dabar irgi didelių diskusijų ir ginčų objektas?
– Idealiu atveju, aišku, pageidauja mūsų pacientai, kad būtų kompensuojamas visas gydymas, t. y. ir vaistai, ir procedūra. Tokios procedūros kaina, mes visi žinome, vidutiniškai apie 10 tūkstančių litų. Lietuvai per metus reikėtų 45 milijonų litų. Tačiau, žinant mūsų ekonominę situaciją, aš turiu galvoje Lietuvos ekonominę situaciją, aišku, turbūt iš biudžeto tai yra neįmanoma kompensuoti. Bent jau šiuo metu. Tai mano rekomendacija būtų – galbūt kompensuoti bent jau medikamentus, ateityje būtų idealu, kad kompensuotų bent jau vieną procedūrą ir visą visiškai.
– Ar ta pirma procedūra pavyksta iš pirmo karto? Kiek procentų pavyksta?
– Apie 30–40 procentų.
– Jeigu įstatymas numatys kompensavimą, ir valstybinės medicinos įstaigos taip pat galės atlikti vaisingumo procedūras ir gydymą, Jums tai konkurencija?
– Praktiškai taip. Aišku, jeigu tą įstatymą mes dabar remiame, tai praktiškai mes kertame šaką, ant kurios mes patys sėdime. Be abejo, visi galvoja, kad jis mums, tas įstatymas, labai naudingas. Mums jis visiškai nenaudingas. Ir tą sakau atvirai. Jis yra naudingas pacientams.
– Nesakykite, man teko girdėti tokių tekstų iš politikų, kad neva vaisingumo klinikos į procedūras ir gydymą įdėjusios apie 300 tūkstančių, pelnus pasiekia iki 3 milijonų. Tai Jūs neprastai uždirbate iš tų pacientų?
– Aš galvoju, kad tie politikai tada neskaito, kas yra rašoma atvirose VMI deklaracijose. Viskas yra atvira. Klinikų apyvartą gali paskaityti. Klinikų įsiskolinimus arba pelnus taip pat gali paskaityti. Tai prašom, paskaitykite, mes nieko neslepiame ir apie milijonus mes nekalbame. Tikrai nekalbame. Klinikų pelnas gali būti keli šimtai tūkstančių litų, bet tikrai ne milijonai.
– Bene didžiausia problema, bent jau politikams Seime, yra embrionų skaičius. Pagal vieną versiją turėtų būti iki 3 embrionų, o pagal kitą – 10 ir daugiau. Tai ką specialistai šiuo atveju pataria?
– Belieka giliai atsidusti. 20 metų mes kalbame apie tą patį. Mūsų pirmiesiems vaikams šiemet suėjo 20 metų, valstybė trypčioja vietoje. Ir man regis, aš sakau „man regis“, nes aš nesu tuo tikra, kad daugelis politikų galbūt net neskiria, kas yra kiaušialąstė ir kas yra embrionas. Mes privalome išimti visas kiaušialąstes iš organizmo, ir apriboti jų skaičių jokie politikai mums negali, nes mes kitaip neišvengsime komplikacijų. Dabar, ką su jomis daryti, kiek jų apvaisinti? Niekas nepasakys, kiek apvaisinti kiaušialąsčių, kad gautume 3 embrionus. Vieniems apsivaisina iš 3 trys, kitiems – iš 5 trys, kitiems – iš 10 tiktai trys. Tada tegu gerbiami politikai pasako, koks yra tas kiaušialąsčių skaičius, kurias mes privalome apvaisinti, idant negautume, neduok, Dieve, 4 embrionų. Taigi, aš manau, čia yra debatai dėl debatų. O mano nuomone, turėtų būti leidžiama šaldyti ir kiaušialąstes, ir embrionus. Ir leisti pacientams pasirinkti. Pavyzdžiui, mes peršame pacientams katalikų bažnyčios nuomonę, bet yra pacientų, kurie nepriklauso šitai bažnyčiai, kodėl jie turi laikytis tokio įstatymo?
– O tai yra gyvybė ar nėra, dėl ko vėlgi ginčai didžiausi?
– Tai priklauso nuo mentaliteto, priklauso nuo religijos. Vienos religijos sako, kad gyvybė yra tada, kai gimsta kūdikis, mes sakome, kad vaisius vertinamas nuo 22 nėštumo savaitės, mūsų kai kurie politikai ir bažnyčia bando įtikinti, kad jau antrą parą, kuomet embrionas susidaro (arba vadinamas proembrionas) iš dviejų ląstelių, tokio embriono žuvimas yra praktiškai žmogžudystė. Bet tikrai nėra taip. Taip, tai yra žmogaus pradžia, tai yra žmogaus užuomazga, bet tokių žmogaus užuomazgų natūraliai, natūralaus pastojimo metu žūsta milijonai, milijardai.
– O ką Jūs atsakytumėte į tokį kaltinimą, kad medikai tuos embrionus, kurių nepanaudoja moteriai apvaisinti, paskui gali pardavinėti ir naudoti įvairiems bandymams? O tai juk gyvas žmogus, kaip sako ir bažnyčia, ir kai kurie politikai.
– Čia iš tokio fantastinio filmo. Aišku, galima ir pasvajoti, mes visi galime pasvajoti ir pasvaičioti, pavadinkime taip. Tai čia jau, sakyčiau, yra svaičiojimas. Atsiprašau visų gerbiamų politikų, kad taip pasakiau. Per 20 darbo metų nebuvo nė vieno prašymo nupirkti embrioną. Jeigu mes patalpintume svetimą embrioną į moters gimdą, praktiškai tai būtų tolygu įvaikinimui. Išnešiojimas dar nieko nereiškia. Tai nėra sava genetika. Taigi, žmonės tada mieliau renkasi įvaikinimą, nes nebereikia nešioti, gimdyti ir t. t. O vis tiek genetika naujagimio jau nebėra tos poros. Aš manau, kad čia yra absurdiški teiginiai. Jau tokius teiginius aš girdėjau dar iš p. A. Saudargo, kad mes pardavinėsime embrionus į užsienį. Seniai, neatsimenu prieš kiek metų. Nei Lietuvoje, nei į užsienį niekas nepardavinėja ir nesiruošia pardavinėti. Kitas dalykas, dėl panaudojimo moksliniams tikslams. Bioetikos įstatymas neleidžia, tegu visi žino, neleidžia jau dabar naudoti embrionų moksliniams tikslams. Tai kam tada kalbėti apie tai, kas jau yra uždrausta? Mes jau dabar nieko nedarome. Tai kodėl turėsime daryti vėliau, jeigu bus antras draudimas?
