Nepraėjo nė ketveri metai, kai “Mažeikių naftos” likimas vėl atsidūrė dėmesio centre. Vertinant galimus jo variantus, prasminga prisiminti garsųjį “Mažeikių naftos” privatizavimo sandorį - sandorį, kuris padarė tokią didelę įtaką Lietuvos ekonomikai ir politikai.
Pastarajai gal net ryškesnę: juk būtent atsisakęs pasirašyti šią sutartį premjeras Rolandas Paksas pasirašė paraišką tapti tautos herojumi. Ne vienas suka galvą ir liežuvį bandydamas suvokti, kaip jam tai pavyko. Į šias diskusijas čia nesileisiu, tik noriu pažymėti, kad viena iš sėkmingo herojiško žanro prielaidų yra reikiamas tiesos ir netiesos mišinys. Kokios yra jų proporcijos ir kiti prieskoniai, matyt, žino, ar bent nutuokia šio fantastinio trilerio autoriai. Privatizavimo byloje svarbu tai, kad sandoris buvo tikrai nenaudingas, ir tai, kad “Mažeikių naftos” likimą lėmė daugiau politiniai nei ekonominiai argumentai.
Apie ekonomiškai nenaudingas sandorio sąlygas tuo metu viešai mažai kas kalbėjo (2002 m. pradžioje“Naujajame židinyje-Aiduose” buvo spausdintas autorės straipsnis “Trys pilki arkliukai ir neprijaukinta auksinė antilopė” (http://www.lrinka.lt/Straipsn/Zidinys.phtml)), bet nemanau, kad tyliai to nedarė Vyriausybei patariantys ekonomistai. Kaip vėliau pažymėjo akademikas Eduardas Vilkas, ko galima tikėtis iš verslo, kuriam sutartyje garantuojamas nuostolių padengimas? Nepriklausomai nuo to, kas tą verslą valdo ir kokių tikslų siekia, ši aplinkybė suardo bet kokią verslo logiką, todėl tikėtis galima visko - trumpalaikio požiūrio, neadekvačiai rizikingos arba, priešingai, pastangas minimizuojančios veiklos. Visais atvejais tikėtis ekonominės sėkmės buvo daugiau nei naivu.
Niekas iš politikų - įskaitant ir opoziciją - susirūpinimo dėl privatizavimo sutarties turinio neišreiškė. Nors ir su nuostaba, teko pasidaryti išvadą, kad privatizavimo sandoris yra visiškai politinių motyvų nulemtas sprendimas, kuriame ekonominiai argumentai apsiriboja tuo, kad gamykla dirba ir nereikia atleisti darbuotojų. Kaip ji dirba ir kiek tai kainuoja mokesčių mokėtojams bei susijusiems verslams - klausimas antraeilis, jei apskritai toks yra. Kad ir kaip nesinorėtų sutikti su tokia interpretacija, ji yra visiškai įmanoma ir ne kartą naudota, ypač per didžiuosius privatizavimo sandorius.
Amžinas klausimas - kas kaltas?
Keistoka buvo neseniai išgirsti Seimo komisijos sprendimą, kad Vyriausybės sandoris su “Williams International” dėl “Mažeikių naftos” privatizavimo Lietuvai ekonomiškai buvo nenaudingas ir kad jį pasirašiusieji bei su jais susiję dėl to yra kalti. Būdami visiškai neįtarūs, galėtume sakyti, kad geriau vėliau negu niekada ir kad, jei sandoris buvo nenaudingas, natūralu, kad jį sudariusieji yra kalti. Deja, esame įtarūs, nes toks jau analitikų darbas - vertinti visas galimybes.
Kadangi laikas pagalvoti apie sandorio naudą buvo, švelniai tariant, ilgokas, akivaizdu, kad Seimo komisija buvo sudaryta neatsitiktinai prieš rinkimus ir kad ekonominius argumentus prisiminti tapo tiesiog patogu. Sudėtingiau yra įvertinti sandorio sudarymo faktą. Nors Lietuvoje kaltųjų ieškojimas yra bene pati smagiausia ir produktyviausia politinio veiksmo dalis, negaliu įsitraukti į šį procesą ir lengvai atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl Lietuvos bėdų, susijusių su “Mažeikių nafta”.
Tektų pradėti nuo pradžių. Kalta Sovietų Sąjunga, nes ji pastatė gamyklą Lietuvoje, pritaikytą perdirbti rusišką naftą, o produktus parduoti didelėje ir centralizuotoje Sovietų Sąjungos rinkoje. Tad pagrindinių bet kokiai įmonei klausimų - iš kur gauti pigesnės nei konkurentų žaliavos ir kur parduoti produkciją - ši gamykla, kaip ir daugelis kitų įmonių, spręsti apskritai neturėjo (prabanga ir tiek). Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, įmonės turėjo išmokti ir rasti pakaitalus pigioms rusiškoms žaliavoms, pirkėjus savo prekėms. “Mažeikių nafta” su pardavimų rinkų klausimu susitvarkė visai neblogai, tačiau pakeisti žaliavos tiekėją nebuvo ir nėra taip lengva. Kad ir kaip buvo politiškai nepalanku, greitai paaiškėjo, kad perdirbti Lietuvoje ne rusišką naftą tiesiog neapsimoka. Nusipirkę brangesnę žaliavą ir turėdami menkesnį efektyvumą tampame nekonkurentabilūs. Situacija galėtų pasikeisti tik rusiškos naftos kainoms pasiekus pasaulinių kainų lygį, o “Mažeikių naftai” efektyvumu pralenkus analogiškas gamyklas Europoje. Taigi tenka daryti išvadą, kad privatizavimo metu, kaip ir šiandien, ir artimoje ateityje, gamykla buvo ir yra priklausoma nuo rusiškos naftos. Todėl nėra prasminga ką nors leisti ar neleisti “prie vamzdžio”: vamzdis įmerktas Rusijoje, o tuščias vamzdis - kaip ir nereikalingas. Aišku, galime apkaltinti Rusiją - tuo, kad ji naudojasi ekonomika politinei įtakai daryti. Bet nuo mūsų kaltinimų niekas nepasikeis.
Kokias gi išeitis turėjo Vyriausybė, privatizuodama “Mažeikių naftą”? Vienas (tuo metu ne garsiai) svarstomas variantas buvo parduoti rusiškai naftos bendrovei, kuri investuotų, nes būtų suinteresuota per Lietuvą užsitikrinti savo perdirbto produkto pardavimus turtingoje Europos Sąjungos rinkoje. Ji garantuotų ir žaliavos tiekimą (kaip ir atsitiko pradėjus šeimininkauti “Jukos”). Kitas (garsiai) svarstomas variantas: siekiant išvengti Rusijos politinės įtakos, parduoti būtinai ne rusiškai bendrovei. Taip ir atsitiko - įmonė buvo parduota Amerikos bendrovei “Williams International”, kuri įsipareigojimų neįvykdė ir iš Lietuvos pasitraukė. Kalta ji buvo nebent dėl to, kad nepakankamai gerai įvertino savo verslo Lietuvoje perspektyvas ir šį verslą pradėjo. Tačiau nuo šių kaltinimų taip pat niekas nepasikeis - nė vienas verslas, net ir pats solidžiausias, nėra apdraustas nuo nesėkmių.
Šiandien galime įvertinti abu tuo metu konkuravusius variantus iš laiko perspektyvos. Rusijos politinės įtakos grėsmė tikrai nesumažėjo - “Jukos” istorijos Rusijoje tikrai neįkvepia pasitikėjimo. Tad lyg ir protinga buvo mėginti apsieiti be rusiško kapitalo dominavimo didžiausioje Lietuvos įmonėje?.. Kita vertus, pripažinta, kad pardavimas amerikiečių bendrovei buvo klaida... Tad ką reikėjo daryti?
Privatizavimo būdai
Norint atsakyti į šį klausimą, tenka grįžti prie galimų variantų - privatizavimo būdų. Per Lietuvos nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį apie privatizavimo būdus prirašyti kalnai. Nenuostabu, nes privatizavimo mastai ir greitis tikrai buvo įspūdingi. Vertinant ekonomine prasme, privatizavimo būdas yra esminis klausimas.
Parduodant valstybės turtą nėra svarbu parduoti įmonei “x”, o ne “y”. Svarbu yra parduoti tai įmonei, kuri geriausiai panaudos gautą turtą ekonominei veiklai ir pasiūlys geriausias sąlygas (visų pirma kainą). To niekada negali pasiekti, jei iš anksto nusprendi parduoti būtent tam, o ne kitam pirkėjui, nes jis perima iniciatyvą ir ima diktuoti sąlygas. Šios tiesos yra žinomos kiekvienam pirkusiam jei ne bulves turguje (kur dažniausiai egzistuoja “karteliniai susitarimai”), tai bent vonios plyteles. Kažin kodėl manoma, kad dideliems sandoriams ši taisyklė negalioja?
Taigi Vyriausybė pasirinko kelią be išeities, nutarusi naudoti uždarą privatizavimo būdą: tie, kurie turėjo ekonominį interesą, parduodančiai pusei buvo nepageidaujami, tie, kurių pageidavo parduodančioji pusė, turėjo gerokai mažesnį interesą, todėl iškėlė papildomas sąlygas.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas visada pasisakė už atvirą privatizavimą vertybinių popierių biržoje. Tiesa, taip negalime iš anksto žinoti, kas bus šeimininkas. Vyriausybei gal ir nejauku, bet mokesčių mokėtojams - daug saugiau: nežinodama kam atiteks objektas, Vyriausybė negali pažadėti jam privilegijų mokesčių mokėtojų sąskaita (dotacijų, monopolio teisių ir pan.). Manant, kad to reikia, ir biržoje pirkėjus galima apriboti pagal kapitalo kilmę. Nors ekonomiškai tai beprasmiška: turintis interesą pirkėjas gali veikti per tarpininkus iš karto arba po privatizavimo (kaip kad ir įvyko “Williams International” pardavus akcijas “Jukos”).
Kitas svarbus atviro privatizavimo privalumas yra maksimalus pirkėjų skaičius. Privatizavimas per biržą labai svarbus ir ta prasme, kad suteikia galimybę privatizavime dalyvauti piliečiams. Įsigiję smulkius akcijų paketus, jie praktiškai neturi įtakos įmonės valdymui, bet dalyvauja nuosavybėje - yra suinteresuoti įmonės pelnu. Jeigu būtų buvę pasinaudota biržos mechanizmu privatizuojant “Mažeikių naftą” ir “Lietuvos telekomą”, šiandien nebūtų kalbų apie svetimiems išparduotą Lietuvą. Tai ypač akivaizdu “Lietuvos telekomo” atveju: jeigu didelė grupė “Telekomo” paslaugų vartotojų būtų kartu ir jo savininkai, visai kitaip būtų žiūrima į paslaugų įkainių didinimą, kurio reikėjo įmonei modernizuoti.
Visada yra bent du pasirinkimai
Vertinant retrospektyviai nekyla abejonių, kad “Mažeikių naftą” ir kitus didžiuosius objektus privatizuoti reikėjo ir kad tai daryti reikėjo kuo anksčiau, tuo geriau. (Tenka tik apgailestauti, kad nemažai daliai Lietuvos gyventojų tokios abejonės vis dar kyla.) Teoriniais argumentais pagrįstą vertinimą, kad geriausias privatizavimo būdas yra atviras akcijų pardavimas biržoje, patvirtina realūs čia aptarti pavyzdžiai.
Ką šiandien reikia daryti su “Mažeikių nafta”? Negaliu sutikti su premjeru, kad įmonę perims “Gazprom” ir viskas bus gerai. Taip gerai, kaip norėtųsi, nebus. Jau vien dažna savininkų kaita nėra į naudą įmonei, ypač vykdančiai investicinius planus. Tačiau, kita vertus, “Mažeikių nafta” bent per artimiausią laikotarpį Rusijos naftos gavybos bendrovėms būtų labai naudinga. Tai duoda pagrindo tikėtis, kad nepriklausomai nuo to, kuri konkreti Rusijos bendrovė perimtų Mažeikių įmonę, ji būtų valdoma siekiant pelno, t.y. normaliai. Todėl protingiausia būtų leisti jai dirbti, o teisėtiems savininkams visiškai disponuoti savo nuosavybe rinkoje, kad ir kokia politinių interesų iškraipyta ji būtų. Tik taip yra galimybė atsirasti ekonominei naudai.
Jeigu atsitiktų taip, kad politiniai savininkų interesai nusvertų ekonominius ir “Mažeikių nafta” imtų klimpti į skolas, visada yra “atsarginis išėjimas” - skelbti gamyklai bankrotą. Žinoma, tai turėtų aibę neigiamų ekonominių padarinių, bet tai būtų normali išeitis iš situacijos ir naujas šansas įmonei. Kiti variantai - akcijų išpirkimas valstybės lėšomis ar panašūs - problemos nesprendžia. Nes imituotoje rinkoje vykstanti ekonominė veikla yra tik brangi politikos tarnaitė, kurios atnešami vaisiai žmonėms yra labai gerai žinomi. Ir ypač toje šalyje iš rytų, kuri čia daugiausia minima.
