Europos urbanistikos chartijoje (1993 m.) teigiama, kad „idealus miestas – tai miestas, kuriame vadovaujamasi darniosios plėtros principu: integruojama nauja, nesugriaunant senos“.
Daug tokių miestų senajame mūsų žemyne, bet vargu ar rastume bent keletą, kur „integruota nauja“ šiandien būtų bemaž labiau vertinama už „nesugriautą seną“. Stengiuosi prisiminti visus aplankytus Europos didmiesčius ir apsistoju ties vienu. Du žodžiai – Barselona ir Gaudi – stebuklingas junginys, kasmet pritraukiantis milijonus žmonių, ieškančių atsakymų, kaip atrodo tas „idealus miestas“.
Gaudi
Nors Barselonos senamiestyje gausu senosios architektūros monumentų, istorinių paminklų, labiausiai miestą garsina žymusis Eixample rajonas, kuriame yra didžiausia pasaulyje Art Nouveau (modernizmo) stiliaus pastatų kolekcija. Už galimybę šiandien pamatyti tokias modernizmo apraiškas turėtume būti dėkingi XIX a. pab. – XX a. pr. Barselonos elitui, kurio ambicijos suteikti miestui „antrąjį kvėpavimą“ atvėrė kelią tokiems to meto architektams novatoriams kaip Antoni Gaudi (1852–1926).
Gaudi indėlis į Barselonos kultūrą, ko gero, neišsemiama ir kaskart vis iš naujo atrandama tema. Nuo vienos įspūdingiausių pasaulyje, Barselonos simboliu tapusios ir iki šiol statomos bažnyčios Sagrada Familia (Šventoji šeima), „banguoto“ architektūros šedevro Casa Mila (Milos šeimos namas) iki nepakartojamo Guel parko, po kurį šį kartą ir kviečiu pasižvalgyti.
Idėja
Sakoma, kad Gaudi maždaug šimtmečiu aplenkė savo laiką, todėl tik nedidelė jo amžininkų dalis pripažino tai, kuo dabar Barselona taip žavi. Apsilankiusi katalonų sostinėje galėčiau teigti, kad net dešimtmečiu, o gerokai daugiau. Tokios mintys kyla pažvelgus ir į šiandienius mūsų modernizmo „šedevrus“ – milžiniškus stiklinius konservus, kurių fone Gaudi „pasakų nameliai“ atrodo naujai, neįprastai, intriguojančiai.
Guel parkas (nuotr.A-ZET) (nuotr. Gamintojo)
Kaip ir daugelio meno genijų, Gaudi aplinkoje taip pat buvo žmogus, kuris visomis prasmėmis rėmė ir palaikė jo kūrybą. Būtent grafas Eusebio Güellis, vienas ryškiausių to meto visuomenės ir kultūrinio Barselonos gyvenimo veikėjų, buvo Guel parko (vėliau pavadinto grafo garbei) sumanytojas ir mecenatas. Idėja buvo graži, deja, tuo laiku nesuprasta ir neįgyvendinta. Güell svajojo įkurti „miestą mieste“ – uždarą, angliškosios Park tradicijos inspiruotą, t. y. gyvenamąjį rajoną su milžinišku parku, turgaviete, apžvalgos aikštelėmis, fontanais, poilsio zonomis, net individualiu naujovišku vandentiekiu ir kanalizacija bei kt.
Guel parkas (nuotr.A-ZET) (nuotr. Gamintojo)
Grafui priklausiusios žemės ant Montana Pelada (Nuogas kalnas) buvo netrukus padalintos į 60 trikampių sklypų, kuriuose turėjo būti pradėti statyti prabangūs, modernios architektūros gyvenamieji namai. Per keturiolika metų (statybos darbai prasidėjo 1900 m., buvo nutraukti 1914 m.) Gaudi sukūrė stebuklą, kuris, deja, to meto aukštuomenei nebuvo įdomus. Skurdžią ir „pliką“ Montana Pelada kalvą architektas pavertė nuostabiu parku, organiškai susiliejančiu su gamta. Projektas dėl per daug neįprastos tam laikotarpiui idėjos ir ekstravagantiškos architektūros taip ir liko iki galo neįgyvendintas – be Gaudi ir jo bendraminčio grafo Güell, daugiau parko naujakurių taip ir neatsirado, o 1922-aisiais ši teritorija, Barselonos miesto Tarybos sprendimu, buvo paversta viešuoju parku.
Šiandien
Guel parke, nuo 1984 m. priklausančiame Pasaulio paveldo sąrašui, lankiausi prieš kelerius metus ir tuomet pamaniau: ko gero, tas nelemtas projekto bankrotas, įvykęs beveik prieš šimtmetį, buvo visai „lemtas“ – nežinia, ar galėtume taip laisvai gėrėtis šiuo parku, jei čia būtų kieno nors privati nuosavybė. O šiandien jis tapo ta vieta, kur žmogus trumpam patenka į visiškai kitą pasaulį: viskas aplink taip natūralu ir organiška, kad ir pats jautiesi maža to pasaulio ir Gaudi kūrybos dalimi.
Guel parkas (nuotr.A-ZET) (nuotr. Gamintojo)
Įėjimas į parką – nemokamas, taigi jame gali praleisti tiek laiko, kiek tik širdis geidžia. Tiesa, žmonių srautas – taip pat nemažas, todėl užtruksi, jei norėsi apžiūrėti kiekvieną parko metrą. Tačiau trumpam išjungti fotoaparatą ar vaizdo kamerą ir ramiai pavaikščioti po parką – tikrai verta. Nustebsi pamatęs, kiek daug dalykų žmogus nepastebi, bandydamas juos visus „įamžinti
skaitmeniniu būdu. Taigi trumpa pažintinė ekskursija po Guel.
Keramika
Prie paradinių vartų, esančių kalvos apačioje, lankytojus pasitinka du šiam parkui Gaudi suprojektuoti nameliai, kurie dėl keramika dengtų ir nepaprastai išraiškingos formos stogų dažnai vadinami „pyragaičiais“, ir fontanas su žymiuoju keraminiu drakonu. Bene populiariausiu Barselonos suvenyrų krautuvėlių herojumi tapęs Gaudi drakonas 2007-ųjų vasarį buvo nuniokotas vandalų, tačiau greitai restauruotas. Atrodo, kad kiekvienai fontano, laiptų, sienų plytelei Gaudi skyrė visą savo fantaziją ir dėmesį: kad ir kur pažiūrėsi, akyse mirguliuoja iš mažų keraminių detalių suformuoti piešiniai – kaskart vis kitokie ir vienas už kitą gražesni.
Guel parkas (nuotr.A-ZET) (nuotr. Gamintojo)
Virš fontano atsiveria vaizdas į nuostabaus grožio turgaus menę, kurios lubas remia 84 baltos kolonos. Garantuoju, kad tokiame „turguje“ tau dar neteko būti – čia jis labiau panašus į monumentalią antikinių rūmų menę ar hipostiliaus šventyklą nei į prekyvietę. Iš šios erdvės lankytojai laiptais patenka į atvirą terasą ir dar aukščiau esančias pėsčiųjų alėjas ir kryžių kalną – aukščiausią kalvos vietą, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti Barselonos panorama.
Ilgiausias pasaulyje suoliukas
Centrinė parko dalis – virš turgavietės paviljono įrengta poilsio ir apžvalgos zona: savotiška terasa, apjuosta ilgiausio pasaulyje serpantininio suoliuko, dažnai vadinamo Gaudi kūrybos ir estetikos monumentu. Architektas stengėsi sukurti kuo jaukesnę ir patogesnę poilsio erdvę: išlinkimai ant sėdimos suoliuko dalies buvo suformuoti taip, kad atitiktų natūralias poilsiautojų kūno linijas. Klausi, kaip jis tas linijas pamatavo? Paprastai: pasodino nuogą statybininką į molį ir pagal tokį „eskizą“ suformavo suoliuko paviršių. Autorius pasirūpino ir tuo, kad palijus netektų sėdėti ant šlapio paviršiaus: tam tikri suoliuko išgaubimai garantuoja, kad liksime sausi. O unikalūs serpantininiai suoliuko „posūkiai“ sukurti taip, kad suformuotų intymesnės erdvės įspūdį: atsiranda nedidelės nišos, leidžiančios tarsi atsiriboti nuo šalia sėdinčių poilsiautojų.
Guel parkas (nuotr.A-ZET) (nuotr. Gamintojo)
Bet ne dėl šių savybių suoliukas laikomas savotišku Gaudi kūrybos „dienoraščiu“. Per visą ilgį jis išpuoštas nuostabiomis ir nesikartojančiomis keramikos mozaikomis, kuriose ypač išryškėja nacionaliniai katalonų kultūros motyvai, religinio misticizmo ženklai, formuojantys savitą Gaudi stilistiką.
Gamta
„Kūryba tęsiasi visą žmogaus gyvenimą, bet žmogus nieko nesukuria, o tik atranda. Tie, kurie ieško gamtos dėsnių, kad paremtų savo naujus darbus, bendradarbiauja su Kūrėju.“ Šie Gaudi žodžiai tapo tarsi jo kūrybos devizu, deklaruojančiu glaudų ryšį su gamta, kuris ypač atsiskleidžia vaikštant po Guel. Pėsčiųjų takus, kurių viena pusė remiasi į uolas, jis sukonstravo iš vietinio akmens taip, kad kiekviena kolona būtų kuo panašesnė į medžio kamieną, o skliautai vaizduotų medžių lapiją, didžiosios terasos ir alėjų sienose įrengė paukščių lizdus. Lenktos statinių fasadų linijos taip pat artimos gamtos formoms: kai kur jos vaizduoja jūros bangavimą, gyvatės šliaužimą ir t. t. Taigi vaikštai žmogus ir sunkiai suvoki, kur čia gamtos, o kur architekto nuopelnas.
Katalonai be galo myli ir didžiuojasi Gaudi bei jo parku. Nelieka jam abejingi ir turistai, fotografuojantys kiekvieną keramikos plytelę. Pasivaikščiojimu po Guel buvau sužavėta ir aš: tarsi įžengtum į pasakų knygą, perbėgtum per jos puslapius ir su paskutiniuoju vėl grįžtum į realybę. Juk kartais mums taip reikia gražių pasakų...
