Garsus itališkas madingų drabužių ir odinių aksesuarų prekių ženklas
„Gucci“ įkurtas praėjusio amžiaus pradžioje Florencijoje. Kompaniją įkūrė italas, ir nuo pat pirmųjų dienų joje užvirė tikros itališkos aistros.
Jei jums pasiseks aplankyti Šiuolaikinio meno muziejų Niujorke, tarp eksponatų pastebėsite vieną vienintelę batelių porą. Juos sukūrė garsieji mados namai „Gucci“. Vieni brangiausių pasaulyje džinsai kainuoja 3 134 JAV dolerių. Spėkite, kas juos siuva? Žurnalistai teigia, kad kompanija „Gucci“ sugeba paversti prabangos prekėmis viską – net instrumentų mediniais kotais rinkinį. Nenuostabu, juk jos steigėjas Guccio Gucci daug metų praleido tarp brangių prestižinių daiktų. Tačiau jis nebuvo nei aristokratas, nei magnato sūnus, o dirbo liftininku viešbučiuose, kuriuose apsistodavo garsūs ir turtingi žmonės. Matydamas jų impozantiškus kostiumus, prašmatnias rankines ir lagaminus, galų gale jis suprato, kad pats gali kurti panašius, nė kiek ne prastesnius daiktus. 1905 metais jaunuolis pirklio sūnus Guccio tapo odinių aksesuarų dizaineriu.
Kaip ir daugelis kitų dabar garsių aukštosios mados namų, „Gucci“ pradžioje buvo šeiminė dirbtuvėlė ir odos gaminių krautuvėlė. Krautuvė vertėsi sėkmingai, nes naujai iškeptas „dizaineris“ mieste pelnė gerą reputaciją. 1923 metais jis ryžosi sukurti kelis itin prabangius odinius aksesuarus auksiniam jaunimui. Kaip tikras viduramžių meistras, jis sugalvojo ir firminį ženklą: dvi tarpusavyje susipynusias raides G. Sėkmė buvo stulbinama, ir buvęs liftininkas jau galėjo atidaryti nuosavą parduotuvę. Netrukus parduotuvės su susipynusiomis dviem G pradėjo dygti Apeninų pusiasalyje kaip grybai po lietaus.
Guccio ir jo žmona Aida turėjo 6 vaikus, bet tik du rimtai dalyvavo kompanijos veikloje – Aldo ir Rodolfo. Kai 1953 metais Guccio mirė, jo vietą užėmė vaikai. Jie kaip įmanydami stengėsi išlaikyti tėvo laimėjimus, nes nuo mažų dienų jiems buvo kalama, kad „Gucci“ turi tik vieną standartą – geriausia. Broliai atidarė parduotuves Londone, Paryžiuje ir Milane, pakeitė dizainą, pradėjo siūti drabužius ir avalynę. Publika gerai priėmė naujoves – „Gucci“ gerbėjais tapo „playbojai“, Holivudo ir popžvaigždės. Septintojo dešimtmečio pradžioje nauju „Gucci“ taikiniu tapo Tolimieji Rytai – Honkongas ir Tokijas. Tais pačiais metais kompanija sukūrė garsųjį logotipą „GG“, šilko skarelę „Flora“, kurią išpopuliarino aktorė Grace Kelly, rankinę „Jackie“ su bambuko rankenėlėmis, kurią nešiojo ponia Kennedy, ir mokasinus, pamėgtus jos vyro. Iki pat aštuntojo dešimtmečio vidurio „Gucci“ išliko viena garsiausių madingų prekių gamintojų, kol klaidingi verslo sprendimai ir šeimyniniai pykčiai atvedė šeimos verslą prie bankroto slenksčio. Jau pačioje verslo pradžioje Gucci šeimynėlė liūdnai pagarsėjo dėl nesutarimų, kurie po Gucci mirties peraugo į aršias kovas. Ginčai tarp Gucci vaikų kildavo dėl palikimo, akcijų pasidalijimo, parduotuvių atidarymo ir darbo. Kiekvienam broliui atrodė, kad jis dirba daugiau už kitus, ir kompanijos tarybos valdymo posėdžiai baigdavosi garsiais barniais, durų trankymais, prekių pavyzdžių – lagaminų ir piniginių – mėtymais...
Kompanija prekių kasmet parduodavo maždaug už 500 mln. dolerių, broliai, besivaikantys vis didesnio pelno, pradėjo negailestingai eksploatuoti ženklą. „Geriausias standartas“ liko praeityje. Aldo sukūrė aksesuarų kolekciją – „Gucci Accessories Collection“, arba „GAC“, kurią pardavinėjo pigiau nei kitus daiktus iš firminio aksesuarų katalogo. Kolekcija buvo gerai sutikta, tačiau tapo Gucci dinastijos pabaigos pradžia. Prekyba urmu lėmė, kad išskirtinis ženklas atsirado tūkstančiuose parduotuvių ir prekybos ženklo reputacija krito madingų liukso klasės prekių pirkėjų akyse. „Gucci“ vardas, buvęs nepriekaištingo skonio ir prabangos lakmuso popierėliu, atsirado net ant tualetinio popieriaus.
Namų šlovė buvo paniekinta ir atrodė, kad negrįžtamai. Praėjo visai nedaug laiko ir konkurentai visiškai sunaikino kompanijos reputaciją užpildydami rinką pigiomis kopijomis. Tuo pat metu kompanijos viduje vienas kitam šunybes krėtė ne tik broliai, negalintys pasidalyti turto: Aldo apkaltintas mokesčių nemokėjimu, o akis mokesčių policijai atvėrė... jo paties sūnus. Įvyko skandalas, žurnalų ir laikraščių antraštės šeimai paskelbė galutinį verdiktą: „Gucci“ virto „nešvankiu oro uosto“ ženklu.
1983 metais mirė Rodolfo, tai tapo dar vienu išbandymu merdinčiai kompanijai. Jis perdavė savo 50 proc. akcijų sūnui Maurizio Gucci. Maurizio, norėdamas prikelti „Gucci“ šlovę, susijungė su pusbroliu, užvaldė kontrolinį akcijų paketą ir stojo vienas prie „Gucci“ vairo, kaip kadaise jo senelis Guccio. Kitiems šeimos nariams, išgyvenusiems žlugimą, teko susitaikyti. Maurizio dėka „Gucci“ pradėjo dirbti Tomas Fordas, jie su kitais samdomais specialistais pradėjo kompanijos atgimimą. Tačiau Maurizio padarė esminę klaidą – gelbėdamas „Gucci“ jis pardavė pusę kompanijos akcijų. Paskui buvo priverstas parduoti likusias ir pirmą kartą namų istorijoje valdyboje neliko nė vieno Gucci šeimos nario.
Maurizio turėjo žmoną, godžią ir aikštingą Patrizią Reggiani, kuri buvo pagrindinė varomoji jėga Maurizio perimti vadžias į savo rankas. Auksiniais „Gucci“ laikais ji Florencijoje garsėjo kaip „aukščiausios klasės“ moteris, tačiau dabar išgyveno sunkius laikus. Nuo Maurizio nusisukusi sėkmė reiškė nusisukančius nuo Patrizios alimentus, o kompanijos pardavimas sudavė jai paskutinį smūgį: jos vardas daugiau nebuvo siejamas su mados namais. Patrizia nebebuvo tinginiaujanti turtinga žmona ir asmenybė mados pasaulyje. Šito ji buvusiam vyrui negalėjo atleisti. 1995 metais Maurizio buvo nušautas. Patrizia, kurią išgarsino frazė: „Aš geriau verksiu rolsroise nei juoksiuosi ant dviračio“, – buvo apkaltinta Maurizio žmogžudyste praėjus 2 metams po jo mirties. Teismas buvusiai aukštuomenės poniai buvo negailestingas – jai skyrė kalėti 29 metus. 2000 metais ji bandė nusižudyti, bet kalėjimo prižiūrėtojai išgelbėjo.
Tai buvo Gucci šeimos drama, tačiau šie įvykiai jau neturėjo nieko bendra su kompanija. Žiaurus sutapimas, bet kaip tik po Maurizio mirties „Gucci“ šlovė atgimė. Meno direktoriaus vietą kompanijoje užėmė jaunas ambicingas Tomas Fordas – jis „Gucci“ pavertė stilingu, seksualiu išskirtiniu ženklu. Po 1995–1996 metų kolekcijos pristatymo pasaulio žurnalistai giedojo giesmes atlaso marškinėliams su iškirptėmis iki bambos ir aksominėms siaurutėms kelnėms žemintu liemeniu. Šis darbas buvo pavadintas seksualiausia 1995 metų kolekcija, o T.Fordas gavo geriausio dizainerio titulą. Šis furoras tapo naujos „Gucci“ eros pradžia. T.Fordas atgaivino „Gucci“ klasiką, tačiau pateikė ją seksualiai, prašmatniai ir naujoviškai.
Ant pakylos pasirodė tos pačios senos rankinės bambuko rankenėlėmis ir mokasinai, tačiau pagaminti iš prabangių šilko ir aksomo, dekoruoti geltonojo aukso spalvos detalėmis. Aptakūs siluetai, gilūs šilkiniai dekoltė ir itin trumpos suknelės įkūnijo atsainią isterikų nualintos trisdešimtmetės oligarcho žmonos prabangą. Jai taip pat buvo kuriamos krokodilo odos rankinės ir kvepalai „Envy Me“. T.Fordo drabužiai gulėjo kaip nulieti ir atitiko laikmečio dvasią. Taip jaunas dizaineris amerikietis prikėlė amžiaus pradžios italų legendą.
T.Fordo kūryba turėjo didžiulį komercinį pasisekimą, bet 2004 metais jis išėjo iš „Gucci“ ir įkūrė savo ženklą. Meno direktoriaus kėdėje jį pakeitė Alessandra Facchinetti. Ji į „Gucci“ atnešė afrikietiškų motyvų, bet po dviejų sezonų buvo atleista (tas pat pasikartojo 2007 metais mados namuose „Valentino“). Šiuo metu pagrindinė namų dizainerė yra Frida Giannini. Jau kelerius metus kolekcijose atsirandantys „leopardai“, nėriniai ir kutai yra jos nuopelnas. „Gucci“ moteris tapo labiau laukinė, tačiau ne mažiau brangi ir seksuali.
Dabar kompanija, turėjusi liūdnų pamokų, nesivaiko pigios šlovės. „Gucci“ plečiasi platindama liukso klasės prekes ir užvaldydama Azijos rinkas. O Gucci dinastijos aistros tapo legenda ir 2010 metais režisierius Ridley Scottas ruošiasi kurti kino juostą apie Gucci šeimos blizgesį ir skurdą. Godžiąją Patrizią vaidins Angelina Jolie, o dėl Guccio anūko Maurizio vaidmens deramasi su Leonardo DiCaprio.
