Buvo maloniai nustebinti
Svečių teisėmis tarptautiniame teatro festivalyje Gruzijoje viešėję J. Miltinio dramos teatro aktoriai dar ir dabar gyvena įspūdžiais iš šios kontrastų šalies. Žymaus režisieriaus Vasilio Čigogidzės kvietimu Gruzijoje lankęsi lietuviai pristatė pjesę „Sveiki, žmonės!“ pagal N. Dumbadzės romaną „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“.
Jau mokykloje gruzinai susipažįsta su šiuo literatūros šedevru, todėl lietuviams teko didelė atsakomybė ir kartu neįprasta misija lietuviškai perteikti tos šalies dvasia dvelkiantį kūrinį. Lietuvių aktorių meistriškumas neliko nepastebėtas: žiūrovai negailėjo pagyrų ir plojimų.
J. Miltinio dramos teatro vadovo Romualdo Vikšraičio teigimu, žiūrovams net nekilo jokių klausimų dėl siužeto. Gruzinai buvo labai maloniai nustebinti ir kartu pagerbti, kad lietuviai ryžosi prisiliesti prie jų nacionaline vertybe laikomo literatūros šedevro. Todėl po pjesės kilo daug šiltų diskusijų ir pašnekesių prie nuostabaus gruziniško vyno taurės. „Skirtybių teatre yra tiek, kiek jame talentų. Teatro jėga priklauso nuo prigimtinių gebėjimų ir ieškojimų. O ieškojimai vyksta visame pasaulyje. Nors Tbilisio ir J. Miltinio dramos teatro mokyklos skiriasi, tačiau esminiai dalykai – giluma, atsakomybė, raiška – nesvetima ir mums, ir jiems. Tik Gruzijoje aktorius gerbiamas labiau – kūrėjas ten išaukštinamas. Nors atlyginimai nedideli, tačiau aktoriaus profesija laikoma prestižine, nes šie žmonės dalija viltį“, – Gruzijos ir Lietuvos teatro situaciją palygino R. Vikšraitis.
Lietuviai svečioje šalyje buvo sutikti itin šiltai. R. Vikšraitis svarsto, kad toks svetingumas užkoduotas Gruzijos žmonių kraujyje, kita vertus, lietuvių ir gruzinų tautos turi panašią skaudžios lemties ženklų paliestą istoriją. Todėl gruzinai net neslepia, kad Lietuva jiems yra kelrodis žengiant laisvės keliu.
„Buvome labai šiltai ir nuoširdžiai sutikti, jautėmės tikrai reikalingi. Pats J. Miltinio dramos teatro įvaizdis, net ir prabėgus kelioms dešimtims metų, Gruzijos žmonių akyse nepasikeitė. J. Miltinio legenda yra pasiekusi ir Gruziją“, – kūrybine draugyste džiaugėsi Panevėžio teatro vadovas.
Dar viena svarbi detalė buvo ta, kad į festivalį su kūrybine programa atvyko Maskvos Dmitrijaus Krymovo teatro trupė. Būtent D. Krymovo mama, žymi teatro kritikė Natalija Krymova, pirmoji Sovietų Sąjungoje aprašė J. Miltinio dramos teatrą. R. Vikšraitis viliasi, kad užsimezgę ryšiai su D. Krymovo teatru peraugs į nuoširdžią kūrybinę bičiulystę.
Spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu
Spektaklis „Sveiki, žmonės!“ – viena masiškiausių kada nors pastatytų pjesių J. Miltinio dramos teatre. Į Gruzijos sostinę Tbilisį važiavo trisdešimties aktorių trupė.
Vieniems tai buvo pirmoji pažintis su šia šalimi, kiti čia sugrįžo po daugelio metų pertraukos. Tačiau Gruzijos grožis ir žmonių nuoširdumas nepaliko abejingo nė vieno teatralo.
Laimutis Sėdžius, Gruzijoje lankęsis prieš tris dešimtmečius, džiaugėsi, kad vėl galėjo pavaikščioti tais takais, kai pirmą kartą lankėsi su muzikologe Zita Kelmickaite ir Vilniaus universiteto ansambliu „Ratilio“, o dar po poros metų kartu su Teatro ir muzikos akademijos kursu pristatė diplominį spektaklį.
„Per tuos trisdešimt metų Gruzija labai pasikeitė ir negalėčiau pasakyti, kad tik į gerąją pusę: pridygusių daug modernių pastatų „nesikalba“ su senąja miesto architektūra. Nors jie originalūs, išskirtiniai, pavyzdžiui, Muzikinis teatras primena du sujungtus saulėje blizgančius vamzdžius, tačiau net patys gruzinai juokiasi, kad to modernumo yra gerokai per daug. Tačiau tas gruziniškas nuoširdumas, kai kiekvienas sutiktasis šypsosi ir sveikinasi, niekur nedingo. Jie mus, lietuvius, labai gerbia ir myli, nes esame jiems pavyzdys, kaip kažkada užguita šalis atsitiesė ir dabar žengia laisvės ir gerovės keliu. Kai viešėjome Gruzijoje, kaip tik vyko prezidento rinkimai, todėl gruzinai mums žadėjo, kad po metų kitų ir jų šalyje daug kas pasikeis ir jie pakils kaip tas feniksas iš pelenų“, – „Sekundei“ pasakojo L. Sėdžius.
Šiuo metu Gruzija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ir teatralams teko apsilankyti gyvenvietėse, kuriose glaudžiasi iš Osetijos pabėgę gruzinai. Anot Laimučio, vaizdas išties suspaudžia širdį.
Daug žmonių neteko savo namų ir turi glaustis laikinose trobelėse. Tačiau, nepaisydami skurdo, vaiduokliais virstančių senamiesčio gatvelių, kaimyninių šalių spaudimo ir įvairių nepriteklių, gruzinai didžiuojasi savo šalimi, jos istorija ir tradicijomis. Ir kas labiausiai žavėjo lietuvius – sugeba džiaugtis kiekviena diena.
„Gruzinai išties moka džiaugtis gyvenimu ir tuo savo džiaugsmu stengiasi užkrėsti ir aplinkinius“, – pažymėjo L. Sėdžius.
Pristatė kaip močiutę Olgą
Ligita Kondrotaitė, pjesėje vaidinusi močiutę Olgą, teigė, kad ji jau seniai įsimylėjo Gruziją. Meile užkrėtė vyras Rimantas Teresas, kuris, kaip juokauja aktorė, tiesiog išprotėjęs dėl šios šalies.
„Gruzijoje tiesiog gėrėme šios šalies grožį, nuostabią architektūrą, žmonių šilumą, baltąjį vyną“, – pasakojo aktorė. Pasak L. Kondrotaitės, Tbilisyje ji buvo pristatoma ne kaip garsi Lietuvos aktorė, o tiesiog močiutė Olga. Šis vaidmuo labai svarbus ne tik pačiai gruzinų tautai, bet ir aktorei. Įkūnydama vieną ryškiausių personažų, Ligita vaidina savo pačios močiutę, padariusią jai didelę įtaką.
„Didžiulė garbė atlikti šį istorinį vaidmenį. Aš įkūnijau savo močiutę, manau, gruzinai tai įvertino, nes žmogiški dalykai visur tie patys“, – pabrėžė L. Kondrotaitė.
Rudolfas Jansonas taip pat neslėpė simpatijų Antano Vienuolio apdainuotam įstabių kalnų, vienuolynų ir vyno kraštui. Ypač aktorių sužavėjo cerkvės ir maldos namai. Tačiau didžiausią staigmeną R. Jansonui pateikė Amerikoje gyvenanti dukra: atėjęs į susitikimą su draugais, jis išvydo ir seniai matytą dukrą.
„Esu sužavėtas šalimi, žmonių nuoširdumu, vaišingumu ir betarpiškumu. O labiausiai nustebino, kad jie didžiuliai savo šalies patriotai“, – netuščiažodžiavo R. Jansonas.
Didelės širdies žmonės
Jaunosios kartos aktoriai liko sužavėti gruzinų draugiškumu. Donatas Kalkauskas neslėpė, kad po kelionės kasdien sulaukia internetinių laiškų net ir iš visai nepažįstamų Gruzijos žmonių.
Kai per repeticijas režisierius Vasilis Čigogidzė pasakodavo apie savo šalies žmonių atvirumą ir svetingumą, nė pagalvoti negalėjo, kad jis toks didelis.
„Daug bendravau su žmonėmis, todėl labiausiai sužavėjo jų nuoširdumas, gerumas. Lietuviai subtilesni, ko nors nepasako ar nutyli, o gruzinai jeigu pyksta – visu įniršiu, jeigu myli – karštai. Pas juos pustonių nerasime, nes jie didelės širdies žmonės. Kita vertus, su jais labai paprasta bendrauti, nes nieko neslepia, sako taip, kaip yra“, – pastebi D. Kalkauskas.
Kadangi viešnagė Kaukazo kalnų šalyje truko tik penkias dienas, aktoriai stengėsi kuo daugiau pamatyti ir net dalyvauti priėmime, kur laikomasi visų gruziniškų tradicijų, sakomi tostai, šokami liaudiški šokiai.
Kaip pabrėžė Donatas, retas kuris net ir turtingai gyvenantis lietuvis galėtų iškelti tokias triukšmingas vestuves, kaip gruzinai organizuoja priėmimus savo svečiams. Nors gyvena gerokai skurdžiau nei lietuviai, šventėms negaili nei pinigų, nei pastangų.
„Gal kiek ir šokiravo, kad gruzinai gyvena šia diena. Jie į viską žiūri labai pozityviai – net jeigu ir iškildavo kokių kliūčių ar sunkumų, jie stengdavosi patys rodyti tik teigiamus dalykus. Gruzinai sugeba taip įtraukti į tą optimizmą, kad iš tiesų viskas išeina puikiai. Tą pozityvią energiją jie tiesiog pulsuoja“, – kultūrų skirtumais stebėjosi Donatas.
Tostai – tik vyrų privilegija
Inga Jarkova, Gruzijoje viešėjusi pirmą kartą, sau prisiekė, kad bent jau pirmąjį mėnesį tikrai nebedejuos, kaip blogai gyventi Lietuvoje. Ji įsitikino, kad laimė ir gyvenimo džiaugsmas negali būti matuojami pinigine išraiška. Mat gruzinai, gyvendami daug skurdžiau, sugeba džiaugtis gyvenimu ir visai nesvarbu, kad iš bado gurgia skrandis.
„Labai įdomus jų požiūris – jie gali badauti mėnesį, bet jeigu atvažiuoja svečias, jam atiduoda viską. Lietuvis šventes organizuoja dažniausiai ketindamas pasirodyti, o gruzinai nuoširdžiai nori atiduoti svečiui viską, kas geriausia. Visas penkias dienas, praleistas Gruzijoje, buvau nuolatinės nuostabos būsenos, bet tai yra gerai“, – sakė jaunoji aktorė. Anot Ingos, Gruzija labai keista šalis: pradedant neįprasta architektūra, chaosą primenančiu eismu, kai mašinos tiesiog lekia žmonėms ant kulnų, ir baigiant tuo, kad ten galima dūmą traukti bet kur ir bet kada. Tačiau bene labiausiai merginą nustebino požiūris į moteris. Jai susidarė tokia nuomonė, kad Gruzijoje yra moterys ir žmonės.
„Gruzijoje moteris yra gerbiama ir mylima, bet ji turi kitą vertinimo skalę. Pas mus vyrų ir moterų teisės lygios, o pas juos labai jaučiama Rytų įtaka. Jeigu šeimoje vyras turi meilužę, tai normalu, o jeigu moteris – tada laikykis. Skirtumai išryškėja net sėdint prie stalo: kai sakomas tostas, vyrai atsistoja, o moterys privalo sėdėti. Apskritai moterys negali sakyti tosto, todėl kai Ligita Kondrotaitė atsistojo pasakyti tostą, visi buvo nuščiuvę“, – vis dar stebisi I. Jarkova.
Lina DRANSEIKAITĖ
