Gruzijos režisierė ir rašytoja Nino Haratischwili gimė Tbilisyje, šiuo metu gyvena ir kuria Hamburge, Vokietijoje. Į savo tėvynę ji grįžo atostogoms. Tačiau čia 25 metų moterį užklupo karas.
Vokietijos dienraštis „Welt“ išspausdino interviu su šia režisiere.
Nino Haratischwili, asmeninio albumo nuotr.
Jūsų tėvynėje krenta bombos, gatvėmis važinėja tankai. Kodėl jūs vis dėlto esate ten, o ne saugiame Hamburge?
Liepos mėnesį atskridau į Gruziją, tam, kad, kaip kiekvienais metais, praleisčiau čia vasarą su draugais ir šeima. Bombų niekas nesitikėjo, aš taip pat. Rugpjūčio 7 dieną dar leidau laiką su savo draugais, o kai pabudau rugpjūčio 8 rytą, jau buvo prasidėjęs karas. Draugai ir pažįstami prašė, kad apie viską parašyčiau laiškuose, aš taip pat pradėjau rašyti karo dienoraštį. Rašymas kaip kova prieš bejėgiškumą, prieš baimę.
Ar ši situacija primena Jums 1992-ųjų karą dėl nepriklausomybės?
Mano karta Gruzijoje vadinama prarastąja karta. Mūsų tėvai išgyveno visus įmanomus sunkumus: karą dėl nepriklausomybės, korupciją, bedarbystę, emigraciją, žmonių mirtis dėl skurdo ar narkotikų. Mūsų pirmuosiuose prisiminimuose, 1989 metais, - rusų tankai mūsų šalyje, kai siekėme atsiskirti nuo byrančios Sovietų Sąjungos. Atsimenu Naujųjų metų naktį, kai tėvai neleido man eiti prie lango, nes vietoj fejerverkų ten šaudė karo raketos. Tie neramumai vėl sugrįžo. Būdama vaikas taip aiškiai nesuvokiau to, kas vyksta, kaip šiandien, kai naktį negaliu užmigti ir laukiu, kada sprogs dar viena bomba.
Rusija ir Gruzija stengiasi įveikti viena kitą pateikdamos perdėtą aukų skaičių, klaidinančius ir siaubą keliančius pranešimus. Kuo jūs tikite?
Žmonės čia tiki vietine žiniasklaida, aš taip pat matau CNN ir ieškau informacijos internete. Daug sužinai ir asmeninių kontaktų dėka. Gruzija maža, susiskambini su giminėmis kaime, kiti turi galimybę per palydovą matyti Vokietijos ar D. Britanijos programas.
Kare žuvo daug Gruzijos karių. Tai sukelia pyktį?
Žinoma, iškyla klausimas kodėl? Kodėl ir vienas vienintelis žmogus turėjo mirti? Tačiau daugelis, ir aš taip pat, manome, kad anksčiau ar vėliau tai būtų įvykę, kad ir ne tokiu mastu. Jau 15 metų patiriame Rusijos provokacijas. Dalyvaudavau teatro festivaliuose Maskvoje. Ir kiekvieną kartą man, kaip gruzinei, būdavo itin sudėtinga gauti vizą, nors reikalus tvarkydavau Hamburge. Gruzijoje esame supykę ant JT: kodėl taikdarių pajėgos yra sudarytos tik iš rusų kareivių? Pastaruosius dvejus trejus metus nuolat buvo jaučiama įtampa. Tačiau vis dėlto esame šokiruoti šio karo mastų ir brutalumo. Manau, kad niekas Gruzijoje nesitikėjo tokio brutalumo iš Rusijos pusės.
Rusija pateikia Gruzijai kaltinimus dėl osetinų žudymo. Ar baiminatės, kad Gruzija gali tapti antra Čečėnija?
Baimė bet kokiu atveju yra. Niekas nežino, kas gali nutikti. Tačiau viena yra aišku: Gruziją galima daug kuo kaltinti, tačiau tik ne tuo, kad ji yra nepakanti kitoms tautoms ar rasėms. Kaukaze visuomet gyveno daugybė etninių mažumų ir tautų. Iki 90-ųjų nebuvo jokių problemų, todėl kaltinimai yra absurdiški. Tuo tarpu rusai per 15 metų Abchazijoje ir Osetijoje žmonėms išdalijo rusiškus pasus, jog dabar galėtų pasakyti, kad gina savo piliečius. Tai negarbinga.
Ar gali karas įvesti tam tikro aiškumo?
Karas niekada nėra sprendimas. Gruzinai sako: „mūsų šalis yra maža, jūs negalite taip paprastai ateiti ir atimti mūsų žemes“. Svarbiausia yra derybos.
Tačiau kaip reikėtų sureguliuoti santykius su Abchazija ir Pietų Osetija? Kaip rusams ir gruzinams sugyventi toje pačioje šalyje?
Politiškai ir istoriškai Abchazija ir Pietų Osetija yra gruziniškos. Tačiau žmogiška prasme visi esame vienodi. Šalia mano buto yra rusų šeimos butas. Jie kaip ir mes negali suprasti, kas vyksta, ir verkia kartu su mumis. Visur Gruzijoje gyvena rusai, ir niekuomet dėl to nebūdavo problemų. Ir kultūrine prasme Gruzija ir Rusija turi labai daug bendro. Maskvoje yra daugiau gruziniškų restoranų nei rusiškų, mes mėgstame Dostojevskį ir Čechovą taip pat kaip ir savo rašytojus, beveik kiekvienas gruzinas kalba rusiškai.
Persitvarkymo laikais Gruzija buvo viena pirmųjų, kur vyko kultūriniai pokyčiai, filmai ir literatūra atskleidė Stalino diktatūros nusikaltimus. Vėliau ekonominės ir politinės posovietinės eros problemos sutrikdė kultūros plėtrą. Kaip manote, ar karas susilpnins Gruzijos kultūrą, ar kaip tik įkvėps?
Manau, kad įkvėps. 90-aisiais buvo pritilę antisovietiniai balsai, šalies ekonominė situacija buvo itin prasta. Kultūra beveik visą dešimtmetį išgyveno sunkius laikus, žmonėms labiau rūpėjo išgyvenimas. Tačiau E. Ševardnadzės ir M. Saakašvilio valdymo metais buvo daug padaryta. Ir šio karo metu menininkai aktyviai dalyvauja palaikydami savo valstybę. Būtų blogai, jei karas vėl visam dešimtmečiui nutildytų meną ir kultūrą. Tačiau esu tikra, kad šį kartą taip nebus.
Ką gali kultūra, ką galite jūs karo metu?
Reikia pasisakyti už taiką ir iš naujo pasitikrinti savo vertybes. Pirmiausia reikia apie tai kalbėti. Negalima iš baimės nutilti. Šiandien aš ir žinias iš Irako, kurias anksčiau be jokių emocijų stebėdavau per TV, suvokiu visai kitaip. Manau, kad šis karas mano atidumą labiau sustiprino ir aš galėsiu daugiau apie tai pasakyti ir parašyti. Jau prieš metus pastačiau spektaklį „Agonija“, kuriame nagrinėju Rusijos problematiką. Sunku suvokti, kad dabar tai yra taip aktualu. Kai vėl būsiu Hamburge, atnaujinsiu šio spektaklio rodymą, o pajamas skirsiu nukentėjusiems nuo karo Gruzijoje.
