Inga Popovaitė/geopolitika.lt
Pirmojoje straipsnio dalyje buvo kalbama apie stačiatikybės hegemoniją Gruzijoje – būti gruzinu didumai šios šalies gyventojų reiškia priklausyti Gruzijos stačiatikių bažnyčiai. Nors oficialiai čia nėra valstybinės religijos, jau pati Konstitucija pripažįsta išskirtinį Stačiatikių bažnyčios vaidmenį Gruzijos istorijoje. Šį vaidmenį dar labiau sustiprina dabartinė įstatyminė bazė ir valstybės iždo parama stačiatikiams.
Antrojoje straipsnio dalyje pažvelkime į Gruzijos moterų musulmonių gyvenimą iš arčiau: ką reiškia būti ne etnine, o religine mažuma oficialiai pasaulietinėje valstybėje.
Adžarijoje praleidau mėnesį bendraudama su įvairaus amžiaus gruzinėmis musulmonėmis – ir su aštuoniolikmetėmis studentėmis Batumyje, ir su garbaus amžiaus senelėmis ir prosenelėmis kalnų kaimeliuose, priklausančiuose Khulo savivaldybei. Kodėl aš ten vykau? Man ramybės nedavė vienas klausimas: diduma mano sutiktų gruzinų ir gruzinių tikino, kad stačiatikybė yra svarbi jų tautinės tapatybės ir savimonės sudedamoji dalis, tai ką tokiu atveju reiškia būti gruzine, kurios protėviai išpažino islamą, bet visada gyveno Gruzijoje ir niekada nelaikė savęs turkais ar kokios kitos tautybės atstovais?
Beveik visos mano kalbintos musulmonės interviu pradėdavo nervinga šypsena ir tikinimu, kad nereikia painioti religijos ir tautiškumo – esą joms tai dvi skirtingos sąvokos. „Mano tautybė – gruzinė, bet mano religija – islamas. Juk ir Turkijoje gyvena krikščionių – tai kodėl negali būti musulmonų Gruzijoje?“ – klausimu į klausimą atsakydavo dažna. Bet pokalbiui įsibėgėjus ar išjungus diktofoną ir tiesiog mėgaujantis antpirščio dydžio puodeliu tirštos lyg derva turkiškos kavos ir krūva turkiškų saldainių prie jos („Inga, tu tik valgyk – aš dietos laikausi“) pamažu lyg rytietiškos rožės lapeliai vėrėsi sudėtingi religinės ir tautinės savimonės klodai.
Musulmonai – istoriniai gruzinų priešai
„Man žmonės dažnai sako: „Kaip tu gali būti musulmone? Tu juk mokytoja, puikiausiai žinai ir Adžarijos, ir visos Gruzijos istoriją. Tu juk žinai, kad Gruzija visada buvo krikščioniškas kraštas, ir islamas čia buvo atneštas su kardu ir per kraują“, – kalbėjo vienos Khulo mokyklos gruzinų kalbos mokytoja Manana (visi vardai pakeisti). Apie tai, kad istorijos naratyvai atskiria gruzinus musulmonus nuo „tikrųjų“ stačiatikių gruzinų, kalbėjo ir kitos mano pašnekovės.
Studentės iš Batumio pasakojo, kaip joms ne kartą teko karštai istorijos pamokose bei paskaitose įrodinėti, kad jos yra tokios pat gruzinės kaip ir jas supantys krikščionys, o islamas nėra joms prievarta primesta religija, o gyvenimo būdas ir tradicijos, kurios buvo, yra ir bus perduodamos iš kartos į kartą jų šeimose. Viena jų – devyniolikmetė Nino – todėl ir pasirinko istorijos studijas, kad pati ateityje įrodytų, jog islamas neprieštarauja istoriniam gruziniškumui.
Hidžabas – tautos priešas
Kitas kasdienis nepatogumas, su kuriuo susiduria gruzinės musulmonės, yra hidžabo (skaros) ryšėjimas. Visos mano kalbintos moterys ir merginos teigė esančios religingos, tačiau tik dalis jų kasdien dengėsi plaukus. Savo pasirinkimą jos aiškino tuo, kad Gruzijoje į musulmonus žvelgiama kreiva akimi. „Kai esu apsirengusi kaip musulmonė – su skara, ilga suknia, dengiančia kojas ir rankas, į mane žmonės žiūri kreivai. Kartais vienas ar kitas net pasako: „Ei, ką čia veiki? Važiuok į savo Turkiją ar Iraną, čia ne musulmoniškas kraštas.“ Todėl ir nustojau kasdien dėvėti tokius rūbus – dabar rengiuosi kaip ir kitos gruzinės ir nebeišsiskiriu iš aplinkos“, – pasakojo dvidešimt dvejų metų Khatuna iš Batumio.
Dėl musulmoniškos išvaizdos kenčia ir neseniai musulmone tapusi Lali: ji buvo priversta išeiti iš darbo vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, nes jos viršininkė teigė nesijaučianti patogiai būdama viename kambaryje su plaukus ir kūną prisidengusia musulmone.
Su Lali prašnekėjome pusantros valandos – ji į islamą perėjo prieš keletą mėnesių ir jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Šeima jos išsižadėjo, vienintelė teta – jos krikšto mama – priėmė tokį jos sprendimą ir tapo geriausia drauge. Kasdien pridengti plaukai traukia visų žvilgsnius, todėl jos siekis dabar yra išvykti studijuoti į Vokietiją, kur žmonės yra labiau pripratę prie skirtingų kultūrų ir tikėjimų atstovų ir nebebado jų pirštais.
Taigi, kiekviename žingsnyje islamą išpažįstančios gruzinės turi rinktis – ar paklusti daugumai ir įsilieti į gruzinių minią nesidengiant plaukų, ar pabrėžti savo tikėjimą ir kitokią kultūrą paslėpus plaukų kuodą po spalvingu šaliku, o rankas ir kojas pridengti ilga suknia, bet kartu sulaukti nenorimo ir nemalonaus dėmesio.
Kasdienio gyvenimo akistatos
Kartais pasirinkimas gali turėti didelių pasekmių asmeniniame gyvenime. Viena aštuoniolikmetė mergina iš kaimelio Adžarijos kalnuose pasakojo, kad ji jau kartą buvo ištekėjusi – už keleriais metais vyresnio musulmono, su kurio šeima gyveno Tbilisyje. Bet jos anyta nebuvo iš lengvųjų: ji jaunajai marčiai draudė dėvėti musulmoniškus aprėdus, vertė autis aukštakulnius ir apsitempti trumpus sijonus, kad neišsiskirtų iš minios. Tačiau šiai merginai, kilusiai iš labai religingos šeimos, tikėjimas buvo svarbiau nei reikli anyta ir ji pabėgo nuo savo vyro ir grįžo namo pas tėvus. Tiesa, neilgam: man viešint tame kaimelyje ji pabėgo su nauju mylimuoju ir ištekėjo dar kartą. Paskutinįkart ją mačiau vienkiemyje šalia kalnų perėjos. Didžiulio namo kiemą kur ne kur vis dar dengė sniegas, o viduje šėlo vaikai, paskui juos lakstė plaukus prisidengusios jos brolienės. Ji sakė esanti laiminga, nes jos niekas nevers išsižadėti savo tikėjimo, priešingai nei Tbilisyje, o ateinančią vasarą planavo praleisti su vyru ir draugais Mineralinių Vandenų kurorte.
Kitos, deja, pasakojo kiek mažiau laimingas istorijas, susijusias su hidžabo dėvėjimu. Viena dėl pridengtų plaukų nebuvo priimta į darbą, kita plaukus dengiasi tik melsdamasi, nes darbe negali to daryti. O dirba ji mokykloje, kurioje mokosi vien tik musulmonai. Nors šiuo metu Gruzijoje dar nėra jokio įstatymo, draudžiančio religinę simboliką viešose vietose (mokyklos išpuoštos kryželiais ir ikonomis ant sienų), moterims yra pasakyta, kad skarų dėvėti darbo vietoje, nesvarbu, ar tai būtų viešasis, ar privatus sektorius, nevalia.
Trūksta mečečių
Aišku, šioms gruzinėms nesvetimos ir visus Gruzijos musulmonus vienijančios bėdos – maldos namų trūkumas. „Man širdį skauda, kai matau savo brolius klūpinčius ant maldos kilimėlių, patiestų purviname mečetės kieme. Jie fiziškai nesutelpa į pamaldas Khulo centre, o ką jau kalbėti apie Batumį“, – atviravo namų šeimininkė Tamara. Ji teisi: pati savo akimis mačiau musulmonus, suklupusius priešais mečetę Batumyje tarp automobilių, dulkių ir juos smalsiai fotografuojančių turistų. Adžarijos musulmonai mane tikino, kad niekieno pagalbos dėl maldos namų statybos jie nenori – pasistatys patys savomis lėšomis, tereikia tik savivaldybės leidimo. O šis užstrigęs, nes Batumyje gyvenantys krikščionys dar vienos mečetės nenori – esą tai ne turkų, o gruzinų miestas. „Bet mes nenorim pinigų nei iš Gruzijos valdžios, nei iš turkų – norim patys savo rankomis ir savo lėšomis pastatyti Dievo namus. Kad tai būtų mūsų, o ne kieno nors kito“, – toliau kalbėjo Tamara, kurios šeima pardavė vienintelį automobilį ir visus gautus pinigus paaukojo būsimosios mečetės fondui, o kelis kilometrus pažlugusiais kalnų keliais į Khulo rajono centrą kasdien eina pėsčiomis.
...Mėnuo Batumyje ir Khulo rajone prabėgo kaip akimirka. Išlipusi iš naktinio traukinio Tbilisyje vėl patekau į tą Gruziją, kurioje ant kiekvienos kalvos ar kalno viršūnės – bažnyčia ar kryžius, ir visi mikroautobuso keleiviai bei vairuotojas sinchroniškai persižegnoja juos pravažiuodami. Adžarija ir jos musulmonų bėdos čia atrodo taip toli – tarsi iš kito pasaulio krašto.
