Šis valstybininkas veteranas, kuris mirė pirmadienį būdamas 86 metų, pelnė didžiausias liaupses už darbą buvusios Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo diplomatijos vadovo poste, kai susiderėjo su JAV dėl ginkluotės mažinimo sutarčių ir tarpininkavo sutarčiai dėl Berlyno sienos nugriovimo.
„Nesu tikras, kad Šaltasis karas be jo būtų galėjęs baigtis taikiai. Jis pakeitė mūsų gyvenimus. (...) Šis žmogus yra didvyris“, – 2000 metais sakė buvęs JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris (Džeimsas Beikeris), kuris daug valandų praleido prie derybų stalo su E. Ševardnadze.
Tačiau po to, kai jis buvo nuverstas, Gruzijoje per 2003 metų Rožių revoliuciją tūkstančiai žmonių šoko ir dainavo sostinės Tbilisio gatvėse ir tos scenos bauginančiai priminė šventimą, kurį E. Ševardnadzė dešimtmečiu anksčiau padėjo sukelti Berlyne, Prahoje ir kituose Rytų Europos miestuose.
Per 10 jo vadovavimo Gruzijai metų šalis įklimpo į skurdą ir chaosą. E. Ševardnadzė savo reputacijos likučius išsaugojo tik atsistatydindamas 2003 metais ir taip išvengdamas kraujo praliejimo, kurio daugelis baiminosi tuo atveju, jei jis būtų bandęs kabintis į valdžią.
Ševis
E. Ševardnadzė gimė 1928 metų sausio 25 dieną provincijos kaime Mamatyje – tuo metu, kai jo tėvynainis Josifas Stalinas stiprino savo valdžią Sovietų Sąjungoje.
Būdamas dvidešimtmetis įstojęs į Komunistų partiją, jis pradėjo sparčiai kilti karjeros laiptais.
1968 metais E. Ševardnadzė tapo Gruzijos vidaus reikalų ministru, o dar po ketverių metų buvo paskirtas Gruzijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Tuo metu jis vadovavo tiek ryžtingai kampanijai prieš korupciją, tiek negailestingam politinių disidentų persekiojimui.
1978 metais jis tapo kandidatu į Komunistų partijos CK Politinį biurą Maskvoje (Politinio biuro narys – nuo 1985-ųjų). 1979 metais M. Gorbačiovas tapo šio sprendimus priimančio organo jauniausiu nariu.
Kai M. Gorbačiovas 1985-aisiais tapo šalies lyderiu, jis paskyrė E. Ševardnadzę savo užsienio reikalų ministru. Jie abu tvirtai tikėjo, kad Sovietų Sąjungai skubiai reikalingos reformos.
E. Ševardnadzė tapo naujos drąsios M. Gorbačiovo užsienio politikos veidu, atlikdamas vadovaujamą vaidmenį istorinėse derybose su JAV dėl branduolinių arsenalų mažinimo.
Veikėjas, kuris Vašingtone buvo vadinamas Ševiu, buvo giriamas kaip liberaliausias užsienio reikalų ministras per Sovietų Sąjungos istoriją.
Dirbdamas užsienio reikalų ministru, E. Ševardnadzė ryžtingiausią sprendimą priėmė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai atmetė Rytų Europos komunistinių lyderių prašymus, kad Sovietų Sąjunga pasiųstų savo pajėgas į pagalbą jų režimams. Tai atvedė į virtinę demokratijos šalininkų sukilimų, Berlyno sienos griūtį 1989 metais ir Vokietijos suvienijimą.
Sovietų Sąjungos viduje E. Ševardnadzė kovojo su griežtosios linijos komunistais, mėginusiais sužlugdyti M. Gorbačiovo paskelbtos pertvarkos reformas. Jis atsistatydino likus metams iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo, bet trumpam grįžo į užsienio reikalų ministro postą paskutiniais gęstančio režimo mėnesiais.
Suklastoti rinkimai
Jo gimtąją Gruziją tuo metu buvo apėmę neramumai.
Pirmuoju po Sovietų Sąjungos griūties prezidentu tapęs Zviadas Gamsachurdija išsilaikė vos devynis mėnesius ir buvo pašalintas perversmininkų. Ilgas ir kruvinas pilietinis karas atrodė neišvengiamas.
Padrąsintas savo sėkmės užsienyje, E. Ševardnadzė užėmė Gruzijos Valstybės Tarybos pirmininko postą. Karai su separatistais Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose buvo pralaimėti, bet E. Ševardnadzė buvo giriamas, kad apsaugojo nuo subyrėjimo likusią šalies dalį, nors padėtis buvo itin sudėtinga.
Jis buvo išrinktas prezidentu 1995 metais, ir pirmieji signalai buvo teikiantys vilčių. E. Ševardnadzė parengė vakarietiško stiliaus konstitucijos projektą, o Gruzija sulaukė pagalbos iš JAV ir Europos.
Tačiau išliko nerimą keliančių ženklų: į E. Ševardnadzės gyvybę buvo pasikėsinta 1995 ir 1998 metais. Bet šalis atrodė einanti teisingu keliu, o E. Ševardnadzė buvo pramintas žilu lapinu dėl savo sugebėjimo atlaikyti politines krizes.
Tačiau iki jo perrinkimo 2000-aisiais viltys išblėso.
Kritikai aiškino, kad E. Ševardnadzė leido įsigalėti šalyje įtakingoms nusikalstamoms grupuotėms – mainais į politinę ištikimybę.
Nusikalstamumas ir korupcija buvo nevaldomi, o valstybė, neįstengianti surinkti mokesčių, atsidūrė prie bankroto slenksčio. Gyvenimo standartai smuko, o viešosios tarnybos pradėjo byrėti.
Posūkio tašku tapo 2003-iųjų pabaiga, kai parlamento rezultatai buvo suklastoti, kad užtikrintų pergalę Vyriausybę palaikančiam blokui. Tūkstančiai gruzinų išėjo į gatves, rengdami demonstracijas prie parlamento ir reikalaudami iš naujo surengti rinkimus.
Protestams intensyvėjant, o pasaulio dėmesiui nukrypus į Tbilisį, E. Ševardnadzė iš pradžių nesutiko atsistatydinti. Kariai ir policija buvo sutelkti prie sostinės, o aktyvistai baiminosi griežto susidorojimo.
Tačiau tuometis opozicijos lyderis Michailas Saakašvilis, kuris vėliau perėmė E. Ševardnadzės postą, netrukus ant parlamento laiptų paskelbė, kad prezidentas sutinka taikiai pasitraukti.
E. Ševardnadzei buvo suteikta amnestija ir nedidelė valstybinė pensija.
Jis buvo pakviestas apsigyventi Vokietijoje, kur tebebuvo didžiai gerbiamas dėl savo vaidmens padedant nugriauti Berlyno sieną.
Tačiau, užuot išvykęs į užsienį, buvęs lyderis įsikūrė vyriausybinėje rezidencijoje Tbilisyje ir ten ėmėsi rašyti memuarus.
Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido supamas įrėmintų savo draugų ir buvusios šlovės nuotraukų, pasinėręs prisiminimuose apie laikus, kai jis padėjo kurti Europos likimą.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
