„Tiesa, kad Gruzijoje krikščionims nėra tokios rizikos, kaip kitose šalyse, tačiau reikia užduoti sau klausimą, kokioje padėtyje yra tikintieji, ir kodėl mažėja katalikų skaičius“, – taip tėvas G. Bragantini aprašo sunkius Gruzijos katalikų santykius su vietinė stačiatikių bažnyčia, kurie savo išgyveno tiek gerus, tiek ir blogus laikus. G. Bragantini, į Kaukazą persikėlęs devyniasdešimtųjų viduryje, tvirtina, kad didžiausią susirūpinimą jam kelia persikrikštymo praktika, vis plačiau plintanti kasdieniniame Gruzijos gyventojų gyvenime.
Daugelis jaunų katalikų yra priversti persikrikštyti, jeigu nori sudaryti santuoką su stačiatikiu partneriu. Daugybę mirties patale gulinčių pagyvenusių katalikų giminaičiai įtikina pareiti į stačiatikybę, nes baiminasi, kad jų atimieji pateks į pragarą arba negalės su jais susitikti pomirtiniame gyvenime.
Yra ir kitų panašaus pobūdžio problemų. Netgi pačios katalikų šeimos savo vaikus krikštyti ryžtasi stačiatikių bažnyčiose, nes „kai užaugs, turės mažiaus problemų“. To priežastys slypi šeimyninėse, socialinėse ir bažnytinėse tradicijose, kurios susijusios su priklausymų stačiatikių banyčiai. „Sunku kalbėti apie religinę laisvę ir religijos pasirinkimą, nes jei tu esi gruzinas, turi būti stačiatikis“, – pastebi G. Bragantini.
Gruzijos konstitucija (9 straipsnis) pripažįsta ypatingą Gruzijos stačiatikių bažnyčios vaidmenį. 2011 metų liepą parlamentas palaimino naują religinių asociacijų registravimo procedūrą, kuri sukėlė nuostabą. Nestačiatikių bendruomenės, kurios buvo pripažintos nekomerciniais privačios teisės subjektais, gali užsiregistruoti kaip juridiniai viešosios teisės asmenys, nes turi istorinių ryšių su Gruzija, o religijos, kurias jos išpažįsta, pripažintos Europos Sąjungos valstybių-narių. Todėl juridinis visuomeninis statusas gali būti suteiktas armėnų bažnyčiai, musulmonų ir katalikų bendruomenėms. Šis įstatymas susilaukė Gruzijos stačiatikių bažnyčios pasipriešinimo.
2002 metais Gruzijoje buvo priimtas nutarimas, pagal kurį valstybė suteikė skirtingas privilegijas stačiatikių bažnyčiai ir kitoms konfesijoms. Tarp jų – veto teisė kitų religinių bendruomenių kulto pastatų statyboms. Naujasis įstatymas palieka daug neišaiškintų dalykų tiek šiuo, tiek ir kitais klausimais.
Per pastaruosius metus Gruzija ėmėsi tam tikrų žingsnių, siekiant religinės laisvės. Buvo atsisakyta vykydti tam tikrus nutarimus, įtakotus religinių įsitikinimų. Neseniai tapo žinoma, kad Gruzijos kalėjimuose jau yra įrengtos vietos ne tik stačiatikių maldoms, bet ir kitų konfesijų atstovams. Tačiau išlieka dar daugybė neišspręstų problemų, tarp kurių yra ir tikybos dėstymas mokykloje bei bažnytinės nuosavybės, konfiskuotos sovietiniu laikotarpiu ir dalinai perduotos į stačiatikių bažnyčios kontrolę, klausimai.
„Sunku suvokti, kodėl bažnytinė nuosavybė buvo perduota stačiatikiams, nepaisant jos teisėtų savininkų reikalavimų“, – tvirtina G. Bragantini. Katalikai reikalauja grąžinti jiems penkias bažnyčias penkiuose skirtinguose miestuose, kurios buvo perduotos stačiatikiams. Nieko nebuvo padaryta, kad šis klausimas būtų išspręstas. Tiesa, naujai išrinkta valdžia pažadėjo sukurti komisijas, turėsiančias išsiaiškinti dėl susidariusios situacijos.
Tuo tarpu katalikų bažnyčia ir toliau vykdo savo misiją Gruzijoje. Komunizmo dešimtmečiai pakeitė žmogaus ir visuomenės gyvenimą. Nors populiacija išsaugojo šeimos vertybių svarbos suvokimą, moterys neretai imasi abortų, nevykdomas paruošimas santuokai ir šeimyniniam gyvenimui. G. Bragantini tikisi, kad skirtingoms konfesijoms pavyks rasti bendrą kalbą šiuo ir kitais klausimais.
