Neseniai grįžote iš koncertinio turo po Europą. Kiek šalių aplankėte?
O taip, visai neseniai! Rūbai dar kvepia Italijos kalnais, o ausyse dar ošia Viduržemio jūra, lūpos dar prisimena saldų kroatiškos grapos skonį ir dar atrodo galim užuosti tas sausoje Rumunijoje užaugintas gėles, kurias senolės rumunės pardavinėja gatvėse. Mintyse dar keliaujam ir niekaip nesiseka sugrįžti atgal. Aplankėm aštuonias šalis!
Kokio dydžio auditorijoms grojote?
Labai įvairiai, kai kur būdavo sausakimša ir trūko oro, o kai kur oro būdavo daugiau.
Kurioje šalyje publika jus priėmė šilčiausiai?
Vieną šalį tikriausiai sunku būtų išskirti, atrodo, kad beveik visur žmonės jautė, kad darom tai, ką mėgstam ir labai palaikė: klausė, šoko ir visaip kitaip rodė, jog jie laimingi! Gal galėčiau išskirt kelis pasirodymus Rumunijoje ir Vokietijoje. Šiose šalyse atrodė, kad žmonės visiškai mėgavosi mūsų grojama muzika.
Kokie šio turo įspūdžiai? Galbūt grojamuose renginiuose išgirdote grupių, kurios nustebino ir praplėtė muzikinį akiratį?
Įspūdžių pilnos kišenės! Daug gražių šalių apkeliavom, nuostabių žmonių sutikom, skaniausių maistų prisivalgėm, garsiausių koncertų sugrojom ir taip toliau, ir taip toliau! Žodžiu, visko tikrai labai daug patyrėm, ir keliavom visai ilgai, beveik mėnesį.
Prancūzijoje patyrėte nuotykį: sugedo jūsų furgonas ir teko atšaukti koncertą Berlyne. Ar Berlyno publika taip ir liko neišgirdusi jūsų, ar vis dėlto pavyko surengti kompensuojamąjį koncertą?
O taip, mūsų senukas Mersedesukas pavargo kelyje ir teko šiek tiek pailsėti, neplanuotai sustoti Prancūzijos miestelyje ir atšaukti vieną koncertą. Bet viskas baigėsi gerai ir Berlyne surengėm kitą pasirodymą po kelių dienų, taigi Berlyno publika taip pat turėjo galimybę išgirsti lietuviško rokenrolo!
Kiek dienų per metus praleidžiate gastroliuodami užsienyje?
Sunku būtų suskaičiuot, bet maždaug kokias 98 dienas.
Per septynerius metus užsiauginote savo auditoriją keliasdešimt kartų. Ar kas nors pasikeitė?
Manau, kad viskas bėgant laikui keičiasi: tiek mes, tiek mūsų klausytojai. Juk augam visi, tai, manau, ir muzika bręsta, ir požiūriai, ir idėjos, ir muzikinis skonis, ir įgūdžiai, ir visi kiti dalykėliai. Vis dažniau grojam didesniuose festivaliuose, didesnėms auditorijoms, galime vis dažniau pasidalint savo muzika su užsienio klausytojais ir šiaip atrodo laikas bėga ir kurti norisi dar daugiau!
Ar daug koncertuojant neatsiranda nuovargio, įtampų, rutinos?
Tikrai atsiranda. Ir pavargstam, ir susipykstam, ir atrodo, kad norisi pailsėt nuo garsų, tų pačių veidų, planų ir visų grupės reikalų, bet, manau, kad tai natūralu, juk kasdiena kartais vargina, reikia tik pailsėti, paskaityti, ataušinti galveles ir vėl galima pasinerti į grojimą.
Jei „Garbanotas Bosistas“ negrotų, ką kitką grupės nariai veiktų gyvenime?
JONAS tikriausiai viską filmuotų ir vaikščiotų po Vilnių ratais. MANTAS, manau, būtų alpinistas. KIPRAS būtų diskotekų vedėjas. O aš, ŠARŪNAS, tikriausiai atidaryčiau vandens barą.
Esame sporto portalas, todėl negalime nepaklausti: koks grupės narių santykis su sportu?
Dar vakar žaidėm kašiuką. Ir šiaip, jei tik yra proga – pasportuojam. Pabėgiojam, futbolą dažnai pažaidžiam ir šiaip gyvenam fiziškai aktyvų gyvenima. Aparatūrą dažnai tenka panešiot, daug vaikštom ir važinėjam dviračiais, tai sakyčiau jė!
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Sportland Magazine
Nuotraukos: Tomo Lukšio
