Nijolė Baronienė
Neįprastai vėsūs šiam metų laikui orai Olandijoje neišgąsdino turistų, sumaniusių pamatyti garsųjį Keukenhofo parką nedideliame Lisės miestelyje. Iš įvairiausių pasaulio šalių atvažiavę visų rasių žmonės gėrėjosi žiedų ir spalvų gama. Kiekvienais metais Keukenhofo parke gėlės sodinamos vis kita tema, tad kiekvieną pavasarį tulpių ir kitų svogūninių augalų kompozicijos atrodo vis kitaip, todėl garsųjį parką verta aplankyti kasmet.
Olandijos metai
Šiemet vieno garsiausių pasaulyje gėlių parkų tema – Olandija. Pernai garbė teko Anglijai, kuri šventė deimantinį karalienės Elizabeth jubiliejų ir rengėsi olimpinėms vasaros žaidynėms. Šie metai ypatingi Olandijai, nes prieš 400 metų buvo sukurta ir pradėjo veikti kanalų sistema, o praėjusiais metais karalienė Beatrix atsisakė sosto savo sūnaus Willemo Alexanderio naudai. Todėl šiais metais apsilankiusieji Keukenhofo parke galėjo įsitikinti, kad ne rožės, o tulpės Olandijoje pelnytai laikomos karališkomis gėlėmis. Juolab kad kai kurių veislių tulpės nė iš tolo neprimena laukinių, kurios į šią šalį atkeliavo XIV amžiaus pabaigoje.
Abejingų nebuvo
Nuo kovo 20 d. iki gegužės 19 d. parkas atviras lankytojams. Pagrindinis jo akcentas – Julianos paviljone iš 60 tūkst. tulpių ir hiacintų svogūnėlių sukurta mozaika, vaizduojanti Amsterdamo kanalus. Kadangi Olandijos kanalai tiesūs, tad ir juos vaizduojantys gėlynai yra paprasčiausių formų. Tačiau įvairių augalų ir jų žiedų spalvų dermė abejingų nepalieka.
Daug metų darniai dirbanti parko specialistų komanda rūpinasi, kad gėlės pražystų laiku ir būtų įgyvendinta kiekvienų metų tema. Tiesa, daugybės dirbančiųjų nesimatė, buvo galima pastebėti tik peržydėjusius žiedus vienur kitur skinančius darbininkus. Nesimatė ir lankytojus drausminančių parko darbuotojų. Nors lentelės su užrašais skelbė, kad ant žolės lipti negalima, tačiau panorusieji įsiamžinti prie įspūdingų žydinčių „kanalų“ nelabai jų paisė. Tad matėsi, kad veja kai kur jau smarkiai nukentėjusi. Tvenkiniuose ir kanaluose plaukiojančios antys ir gulbės pozavo ne blogiau nei gėlės. Antys čia įsigudrinusios net snustelėti prie pat takų, kuriais vaikšto žmonės. Grožio įkvėptas gerumas ir ramybė matėsi visų vaikštančiųjų po Kaukenhofo parką veiduose.
Leidžia uždirbti saviems
Lankantis parke galima grožėtis ne tik tulpėmis, bet ir narcizais, hiacintais, margutėmis, žydrėmis. Beje, pastarųjų pavadinimą gal reikėtų keisti, nes parke prisodinta daug naujos baltos veislės žydrių. Svogūninių augalų kompozicijas paįvairina žydintys rododendrai ir azalijos. Einant iš vieno parko galą į kitą turi ką veikti ne tik akys, bet ir nosis. Ypač ryškus žydinčių hiacintų kvapas. Kiekvienais metais parke pasodinama apie 7 mln. svogūnėlių. Visi jie atkeliauja iš vietinių augintojų – parke yra lentelės su tulpių ūkių savininkų pavardėmis. Olandijoje įprasta padėti uždirbti saviems, o ne svetimiems. Teko girdėti, kad ir Lietuvos verslininkai siūlė kai kurių augalų atvežti perpus pigiau nei jie kainuoja Olandijoje. Tačiau toks pasiūlymas buvo atmestas paaiškinus, kad olandai laikosi nerašytos taisyklės – palaikyti savus verslininkus.
Tulpių laukai iš aukštai
Keukenhofo parke, kaip ir Amsterdame, galima keliauti ne tik žeme, bet ir vandeniu. Parke ir aplink jį yra daug kanalų, tad valtimi apkeliauti visą parką galima gana greitai. Kelionė elektra varomu ekologišku keltu prasideda prie seno vandens malūno, kuris yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Malūnas buvo pastatytas 1892 m., o Keukenhofo parkui padovanotas 1957 m. Užlipus į jame esančią apžvalgos aikštelę, galima pamatyti žydinčių tulpių laukus. Keukenhofo parke galima rasti ne tik gėlių, bet ir kitokių įdomybių: meno dirbinių, naminių gyvūnų fermą, gyvatvorės labirintą, istorinį ir japonišką sodus, vaikų žaidimų aikštelių. Fotografuotis galima ir prie parke esančių apie 100 bronzinių įvairaus dydžio skulptūrėlių, vandens telkinių, fontanų. Mėgstantieji puoselėti savo aplinką gali pasimokyti kraštovaizdžio formavimo subtilybių. Kasdien 14 valandą visi gali leistis į nemokamą kelionę po parką su gidu.
Tapo ne tik gėles
Oras gegužės pradžioje buvo vėsus, o vėjas žvarbus, todėl daug lankytojų skubėjo išgerti arbatos ir pasišildyti Willemo-Alexanderio paviljone. Čia gėlių kvapai dar intensyvesni nei lauke, nes karaliauja ne tik tulpės, bet ir lelijos, hiacintai, amariliai, hortenzijos. Pastarosios stebino įspūdingomis spalvomis. Astilbių, melsvių, lavandų ir kitų želdinti skirtų augalų mėgėjams taip pat buvo kur paganyti akis. Kiekvienais metais Willemo-Alexanderio paviljone dirba 50 dailininkų. Jie tapo ne tik gėles, bet ir karves, dviračius ir tai, kas neturi nieko bendro su Olandija, bet yra jų vaizduotės vaisius. Čia galima įsigyti seniau nutapytų ar dar dažais kvepiančių paveikslų.
Verta pabūti ilgiau
Beatričės paviljone stebino orchidėjų paroda, o Nasau oranžerijoje – kompozicijos iš rožių, chrizantemų, frezijų, gerberų, alstremerijų. Norintieji galėjo įsiamžinti sėdėdami ant senovinių gėlėmis puoštų dviračių ar jaukiuose „namų“ kampeliuose. Retas kuris atsispiria pagundai dengtuose paviljonuose įsigyti puikios kokybės įvairiausių augalų. Labiausiai perkami buvo amariliai, kurių spalvos ir formos vertė piniginėje ieškoti bemaž dešimties eurų. Keukenhofo parke verta pasivaikščioti ilgėliau, nes eidamas tuo pačiu taku pamatai vis naujų detalių. Grįžęs namo ir peržvelgdamas nuotraukas, taip pat pastebi tai, ko vaikštinėdamas parke nespėjai pamatyti.
Laukia lyg Kalėdų
Olandai juokauja: kad ir kur į jų žemę durtum pirštu, ten ištrykš vanduo. Nors vanduo yra arti dirvos paviršaus, jie įsigudrina auginti beveik visas žemės ūkio kultūras. Ypač lengvos ir drėgnos dirvos tinka svogūninėms gėlėms. Olandijoje jų plotai užima 16 500 ha. Per metus į kitas šalis eksportuojama apie 1 mlrd. svogūnėlių. Nauda iš jų dviguba – nemažai pasaulio gyventojų perka svogūnėlius, o kiti suvažiuoja grožėtis žiedais. Retas kuris nėra girdėjęs apie gėlių paradą. Jis vyksta kiekvienais metais. Prasideda Nordvyko miestelyje ir nusidriekia per įvairius miestelius 42 km iki Harlemo, kuris yra netoli Amsterdamo. Eisena pajuda 9 valandą ryto, o dalyviai rikiuojasi ir ruošiasi jau iš vakaro. Olandai šią šventę laiko kičine, labiau skirta turistams nei vietiniams gyventojams, tačiau pabuvus joje įsitikini, kad miestelių gyventojai jos laukia ne ką mažiau nei Kalėdų. Gėlių paradą galima stebėti nemokamai, tačiau į jį suplūdę turistai išleidžia nemažai pinigų miestelių viešbučiuose, kavinėse, parduotuvėse. Olandai seniai suprato, kad grožis ir pinigai labai glaudžiai susiję. Ne veltui kažkada už vieną tulpės svogūnėlį Olandijoje galima buvo nupirkti dvarą.
Infotekstas
1555–1562 m. Osmanų imperijoje gyvenęs austrų pasiuntinys Ogieras de Busbecqas parvežė į Europą kelis tulpių svogūnėlius. Iš Konstantinopolio į Vieną atkeliavę tulpių svogūnėliai buvo pasodinti Habsburgų dinastijos Austrijos imperatoriaus Ferdinando I sode. Tulpes prižiūrėjo Charlesas de L’Ecluse – žymus to meto prancūzų botanikas, paprastai prisistatydavęs lotynišku vardu Carolus Clusius. Jam pavyko sukurti gėlėms tinkamą klimatą ir tulpės Habsburgų rūmuose pražydo. Garsas apie niekur nematytas gėles pasiekė Nyderlandų Leideno universiteto vadovybę. Ši prikalbino Ch. de L’Ecluse tapti Leideno universiteto botanikos sodo kuratoriumi. Iš Austrijos į Nyderlandus jis atvyko 1593 m. rudenį su slaptu tulpių svogūnėlių kroviniu. 1594 m. Leidene netoli Hagos pražydo pirmoji jo pasodinta tulpė. Ch. de L’Ecluse Leideno botanikos sode dirbo daugiau nei 20 metų: kryžmino įvairias tulpių rūšis, stengėsi išvesti tokias, kurias būtų galima auginti atšiauresnio klimato sąlygomis, išgauti įvairių atspalvių žiedus. Tulpės sode tapo prabangos simboliu, rodančiu aukštą žmogaus statusą visuomenėje. 1623 m. vienas populiariausių rūšių tulpių svogūnėlis kainuodavo 1 000 guldenų. Tuo metu vidutinio olando metinės pajamos buvo 150 guldenų. Žinoma atvejų, kai tulpės būdavo keičiamos į nekilnojamąjį turtą. To meto tulpių pardavėjai uždirbdavo apie 6 000 guldenų per mėnesį. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 1635 m. 40 tulpių svogūnėlių buvo parduota už 100 000 guldenų, nors tais metais jų kaina dar nebuvo pasiekusi piko. Tuo metu viena tona sviesto kainavo 100 guldenų, 10 nupenėtų kiaulių – 300 guldenų. Daugiausia tekdavo pakloti už ‘Semper Augustus’ veislės tulpių svogūnėlį. Yra žinomas sandoris, kai už vieną šios gėlės svogūnėlį buvo sumokėta 6 000 guldenų.
