Noriu jus kviesti, bet tuojau kyla ir klausimas, kuriuos iš jūsų, kur grįžti ir kaip? Nes tremtinių yra jau dvi grupės: pirmoji – okupacijos laikotarpiu žiauraus pavergėjo jėga išvežta į Rytus, antroji – nepriklausomybės laikotarpiu sunkių ekonominių sąlygų ir su jomis susietos valdžių politikos išvaryta į Vakarus. Beje, čia jau kritikuotinas teiginys. Antrosios grupės juk niekas nei vežė, kaip sovietai, sugrūdę žmones į gyvuliams vežioti skirtus traukinio vagonus, nei kokia nors kita prievarta varė. Jie išvažiavo ar išskrido, taigi, vartojant kitą žodį, „išsitrėmė“ patys savo noru ir grįžti gali, kada ir kaip nori. O pirmoji, okupanto jėga išvežta, jau grįžusi. Bent tie, kurie norėjo. Tad ką apie juos bekalbėti, prieštaraus mano teiginiui ne vienas skaitytojas. Bet ar taip iš tikrųjų yra? Pirmiausia žvelkim į okupanto ištremtuosius.
Taip, jie grįžo, tačiau ar tikrai visi, kurie norėjo, klausimas tebėra neatsakytas. Taip pat neatsakytas klausimas, kurių daugiau: grįžusių ar likusių? O ir grįžusieji: ar jie jaučiasi namie, savo tėvynėje ir gyvenimu patenkinti? Fiziškai, aišku, jie čia, Lietuvoje, krašte, iš kurio buvo ištremti, tačiau tikrovėje jie nei savo dvasišku, pagaliau – nei buitiniu gyvenimu, deja, patenkinti nėra. O kai kurie net visiškai nusivylę. Kodėl? Juk jų tėvynė Lietuva laisva ir nepriklausoma valstybė, niekas čia jų nebepersekioja, jie gali gyventi ten, kur nori ir kaip nori. Lietuva, valstybė ir jos valdžia, žino jų skausmą bei pergyventas kančias, vertina jų nuopelnus, yra aprūpinusi juos pragyvenimo šaltiniu – pensijomis bei įvairiomis privilegijomis – kiekvienais metais prisimena garbiomis bei puošniomis iškilmėmis, išskirtinesnius apdovanoja ordinais, medaliais. Tad ko daugiau ir begalima norėti?
Tačiau galima, o iš tikrųjų net reikia dar daug ko ir norėti, ir reikalauti. Reikalauti ne kokios malonės, privilegijos ar paslaugos, bet to, kas jiems priklauso. Nes tai, ką valdžia dabar daro, yra tik išorinė puošmena, pasirodantys ir tuojau pat dingstantys blizgučiai, be jokio turinio ir pasekmių, dažnai gal tik pačiai valdžiai pasigarsinti, ypač prieš rinkimus, kaip, pvz., šiais metais. Juk tremtinių dalia – tai didžiausio pasaulyje kriminalinio nusikaltimo išdava, materialinė ir moralinė skriauda, ir dar nė pirštelio nepajudinta bent iš dalies už tai atsiteisti. „Kiekvienais metais minint siaubingų nusikaltimų žmonijai sukaktis vėl ir vėl keliamas klausimas, koks iš tikro yra nepriklausomos Lietuvos valstybės požiūris į Laisvės kovų dalyvius ir okupanto kolaborantus. Oficialių asmenų kalbos yra labai gražios ir guodžiančios, tačiau veiksmų nėra jokių. Tad darytina išvada, kad tas požiūris vienodas, nes kaltųjų nėra. Absurdas, nesąmonė“ – teigia Seimo narys Povilas Jakučionis. „Nusikaltėlių nei Lietuvos teisėsauga, nei tarptautinės organizacijos neranda. Neranda, nes neieško“ – piktinasi buvęs tremtinys.
Taip, taiklūs ir tikslūs žodžiai. Net ir minėjimuose dažnai auka sodinama šalia budelio. Tolerancijos ir tautos sutaikymo vardan, sakoma. Tad ar geresnį dėl laisvės kovojusio partizano, dargi daug metų už tai kentėjusio tremtį Sibire, paniekinimo pavyzdį galima rasti? Ir ar ne keista „užmarštis“, nereikalaujant iš buvusio pavergėjo atstovės Rusijos nė menkiausio materialinio atpildo, ir dar keistesnis triukšmas dėl užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno tikrai reikiamoje vietoje ir taikliu laiku apie tai žodelį leptelėjus. Ir kas dėl tokios padėties kaltas?
Deja, ne vien tik valdžia. Juk netolima praeitis, kai Tremtinių ir politinių kalinių sąjunga priskaičiavo net 80 000 narių. Ar tai ne jėga? Gerai organizuoti ir išmintingai veikdami, beje, ne kaip partija, bet kaip visuomeninė organizacija, tremtiniai, politiniai kaliniai, pogrindžio veikėjai ir kiti Lietuvos laisvės kovotojai šiandien galėjo turėti daugumą Seime, taigi įtaką sudarant vyriausybę, net ir renkant prezidentą. Kur toji jėga šiandien? Buvusiam jos vadovui Povilui Jakučioniui turbūt nereikia aiškinti, kad ją „suvalgė“ ir bereikšme pavertė, meiliai po savo sparneliu glausdama Tėvynės sąjunga, kuri į tremtinių balsą dėmesio nekreipiančią socialdemokratų vyriausybę palaikė, kritišku laikotarpiu ją net nuo griūties apsaugodama. Ar taip rūstaujantis Jakučionis dar ir dabar kartu su konservatoriais? Net į rinkimus? Ar čia ne nesusipratimas? Ar galų gale ne laikas pamoti jiems sudie? Kai dabartinės Seimo partijos visuomenei jau pakankamai įkyrėjo, ir ji ieško progų jomis atsikratyti? Savaime aišku, sunkus būtų kelias atgal, tačiau manyčiau tikrai vertas pabandyti. Buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai, pogrindžio veikėjai galėtų grįžti į pirmykštę padėtį, persiorganizuoti, į sąjungą pasikviesti savo jaunesniąsias kartas, būtent vaikus ir vaikaičius, kurie, manau, yra išauginti ir išauklėti ta pačia idėja bei dvasia, dėl kurios kovojo jų tėvai ir seneliai, ir sukūrus programą, su šūkiu „už lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išlikimą“ rudenį eiti į Seimo rinkimus. Juk neturėtų būti per sunku įsteigti po skyrių kiekvienoje rinkiminėje apygardoje, kurie surastų kandidatus, paruoštų ir vykdytų rinkimus, centrui iš Vilniaus padedant koordinavimu, garsinimu ir lėšų telkimu. Ar toks vyksmas nebūtų pradžia tikro grįžimo namo jau Lietuvoje gyvenančių tremtinių ir paskata grįžti dar Sibire tebevargstantiems?
Paskiausiu laiku pradėję grįžti į Vakarus patys save „išsitrėmusieji“ jau irgi rodo šio judėjimo pagreitį. Ženklas geras, tik kaip šį vyksmą paskatinti? Ekonominė padėtis, nors jos pagerėjimas tėvynėje ir jaučiamas, bet kol kas jos trauka skatinančia vilione tapti dar per maža. Taip pat dar per maža rinka ir profesinei patirčiai, nors susigundymų irgi gausėja. Šiek tiek skatina ir iš užsienyje jau nusibodusio juodo darbo grįžimas į tėvynėje turėtą, jau irgi geriau atlyginamą, profesinį, nors rūpestį kelia nuo jo atsilikimas. Pvz., inžinieriui, aštuonerius metus Amerikoje vairavus sunkvežimį. Todėl ir didžioji paskata lieka pasiilgimas tėvynės, meilė tautai, išvystytas lietuviškas gyvenimo būdas, tautos išlikimas, savos valstybės statyba, žodžiu, lietuviškas tautinis patriotizmas. Tokių turbūt daugiausia, ypač tarp užsidirbusių daugiau pinigų ir Lietuvoje galinčių iš jų pragyventi. Tačiau šiuo keliu sukti reikia jau kitokios paskatos. Iš pačios tėvynės. Grįžkit, jeigu nenorit po dešimties metų Vilniuje tarp naujų Lietuvos piliečių – turkų, moldavų, armėnų ir kitų – matyti tik kas dešimtą lietuvį, kalbėjo Londone gyvenantiems lietuviams viena Lietuvos Seimo narė. Rėkite, ksenofobais vadinkit apie tai primenančius tautiečius, šaunieji tolerantai, šių vertybių puoselėtojai, tačiau tai, ko gero, jau ranka pasiekiama tikrovė. Norintieji padėti Lietuvai jos išvengti, grįžkite, ištremtieji, iš Rytų ir „išsitrėmusieji“ iš Vakarų, o tėvynėje gyvenantieji, daugiau „nebeišsitremkit“. Kito kelio kol kas nenusimato.
Mintys – pasvarstyti šiemet „Tragiškąjį Birželį“ minint.
