Giedrė Baltrušytė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Partizaninio judėjimo metais dešimtys tūkstančių lietuvių kovojo už šalies laisvę iš po žeme įrengtų slėptuvių miškuose, tačiau šiandien griūvančių partizanų bunkerių likimas mažai kam rūpi: įvairios valstybės institucijos kratosi raginimų prisiimti už juos atsakomybę.
Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas-ryšininkas Juozas Jakavonis, slapyvardžiu Tigras, rodo savo tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime Dzūkijos miškuose šalia Merkio atstatytą partizanų bunkerį.
Jame 1945 metų birželį buvo įrengta Pietų Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadavietė, iš kurios dvejus metus partizanų veiklai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Požeminėje slėptuvėje buvo spausdinamas pogrindinis partizanų laikraštis „Laisvės varpas“ ir daugelis štabo dokumentų. Būdamas vos 19-metis partizano priesaiką davęs J. Jakavonis-Tigras – vienintelis iš besislėpusiųjų bunkeryje išlikęs gyvas, tačiau ir jam nepavyko išvengti pragariškų kančių.
„Persirengiau civilių drabužiais, užėjau pas žmogų, kur laukiau kito partizano, kuris mane irgi palydės su tais dokumentais. Ir apsupo namą per šimtas kareivių, ir taip mane ten suėmė. Aš dar šoviau, bet parabelius buvo su defektais, užsikirto... Davė buože per galvą ir suėmė, surišo ir kankino“, – prisimena buvęs partizanas J. Jakavonis-Tigras.
J. Jakavonis buvo suimtas 1946-aisiais. Kankintas milicijos iš pradžių – Varėnoje, o vėliau – KGB rūsiuose Vilniuje Tigras po metų buvo ištremtas į Sibirą, o dar po 7-erių – išvežtas dirbti į kasyklas netoli Seimčano Rusijos Magadano srityje. 1959-aisiais galiausiai grįžęs į Lietuvą šiandien tremtinys, Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ir Vyčio kryžiaus ordino kavalierius J. Jakavonis-Tigras ant savo budelių nepyksta, su žmona rūpinasi vos prasidėjus Atgimimui savo rankomis atstatytu bunkeriu ir pats veda ekskursijas visiems besidomintiems.
Tačiau kitąmet devyniasdešimtmetį švęsiantis partizanas sunerimęs, kad istoriniu bunkeriu po jo mirties nebebus kam rūpintis. J. Jakavoniui pritaria ir bunkerių atstatymu bei priežiūra besirūpinantis partizanams atminti skirto muziejaus įkūrėjas Gintautas Kazlauskas.
„Galvoju, kad jie bijo, kad prijungs ir turės daug su mumis vargo, o finansavimo negaus. Bet vis tiek keista – tokia institucija turėtų stengtis, kad muziejai išliktų. O dabar išeina priešingai – daugelis žmonių jau nusivylę, ir mes nežinom, kiek mums čia liko. Mūsų neliks ir muziejaus neliks, kaip jau ne vienas atvejis toks“, – sako Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vadovas G. Kazlauskas.
Partizanų bunkeriu Ratnyčios upelio šlaite ir dar keliomis slėptuvėmis besirūpinantis G. Kazlauskas kalba apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Būtent jam prieš dvejus metus entuziastų Seimui pateiktame projekte siūloma pavesti visų Lietuvoje išlikusių partizanų bunkerių ir požeminių slėptuvių priežiūrą ir pavaldumą. Iki šiol pavienių entuziastų, o dažniausiai itin garbaus amžiaus tremtinių ir politinių kalinių pastangomis ir su urėdijų pagalba išlikę bunkeriai šiuo metu tarsi niekam nepriklauso ir neturi muziejų statuso, kai kurie jų išlikę privačiose valdose, o valstybės saugomų objektų sąraše tėra 28 bunkeriai. Dauguma jų nyksta, kai kurie jau virto tiesiog duobėmis miškuose, tačiau Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras siūlymu perimti slėptuves savo žinion nesužavėtas.
„Aišku, galima padaryt vieną muziejų, daug filialų, bet kitas dalykas – pagal muziejų įstatymą, jeigu mes esame vienas muziejus, kuris turi tik filialus, visas jų eksponatų fondas turi ir būti tame centriniame muziejuje. Nė vienas iš tų smulkiųjų muziejų su tuo nesutiks. Mūsų centre ir muziejuje yra pakankamai specialistų, bet mums reikia tada ir papildomų lėšų“, – teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centras siūlo partizanų slėptuves ir bunkerius pavesti artimiausių muziejų, savivaldybių ir urėdijų žinion, įtraukti juos į turistinius maršrutus, o jų centre įsteigti papildomą etatą vien šiais objektais besirūpinsiančiam specialistui. Tačiau tam reikėtų ir Seimo, ir Kultūros ministerijos pritarimo, o pastaroji didelių problemų apskritai neįžvelgia.
„Mes tą problemą žinom. Ir manom, kad iš tikrųjų čia turėtų galbūt būti aktyvesnis Genocido ir rezistencijos centras, kuris yra Seimo įkurtas ir pavaldus Seimui, kuris kaip tik ir disponuoja, kiek aš žinau, nedidelėm lėšom“, – mano kultūros viceministras Romas Jarockis.
„Tai, kad valstybė per visus 20 metų nesugebėjo sukurti tremties muziejų tinklo Lietuvoje, pats vertinu kaip apsileidimą. Ir tiek sprendimas, tiek problema glūdi tame, kad nėra vieno šeimininko. Ir kai bandoma tą šeimininką priskirti, tiesiog tam tikru momentu pradedamas lakstymas nuo tos atsakomybės. Ir tos atsakomybės vengia tiek Kultūros ministerija, tiek Genocido centro vadovybė“, – tvirtina Seimo narys Liutauras Kazlavickas.
Pernai vyriausybė užsakė plačią galimybių studiją partizanų slėptuvėms bei jų padėčiai Lietuvoje apžvelgti ir tokių vadinamųjų muziejinių vienetų veiklai optimizuoti. Tam buvo skirtas finansavimas, dokumentą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras jau parengė, tačiau Vyriausybė iki šiol jo nė nesvarstė.
