Liepos 12 d., nuaidėjus Lietuvos tūkstantmečio dainų šventei, Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose po inauguracijos įsikurs naujasis valstybės vadovas – prezidentė Dalia Grybauskaitė. (Ir tada Lietuva savo valstybės vadovės asmenyje kovos menų galia prilygs Rusijai jos vyriausybės vadovo asmenyje – abu turi juodą diržą karate rungtyje).
Ekonomistė D.Grybauskaitė nė nemano slėpti, kad jos įdėmiausio stebėjimo ir aktyvumo sritis bus pirmiausia nacionalinė ekonomika.
Jos nusistatymas plėsti verslo laisvę ir susigrumti su oligopolinėmis struktūromis ir praktikomis Lietuvos ekonomikoje tikrai labai laiku ir vietoje.
Konstitucija nesuteikia didelių prerogatyvų prezidentui tvarkytis su ekonomika. Ekonominė politika - pagrindinai vykdomosios valdžios reikalas. Tačiau netiesiogiai, tiek naudodamasi įstatymų iniciatyvos teise, tiek skirdama Konkurencijos tarybos pirmininką ir jos narius, prezidentė turi realias galimybes prižiūrėti ekonomiką ir ypač jos sisteminį pamatą - konkurenciją.
Konkurencija – tai rinkos ekonomikos širdis.
Lygiai kaip demokratijos principų, institutų ir procedūrų garantas yra šalies Konstitucinis teismas, taip ekonominės sistemos garantas yra Konkurencijos taryba.
Tai du stulpai, užtikrinantys mūsų viešojo gyvenimo normalią tėkmę ir sisteminį stabilumą. Skirtumas tarp jų tik tas, kad jei Konstitucinis teismas yra pabrėžtinai išeksponuota valstybės institucija, aprūpinta aukščiausios kvalifikacijos teisės specialistais ir deramais ištekliais, tai Konkurencijos taryba, tiek pat kvalifikuota ir valstybės ekonominei sistemai ne mažiau svarbi, yra ..., štai čia mes ir įstringam.
Valstybės teisinės sąrangos svarbą pripažįstam, bet jos ekonominio pamato sąrangos priežiūra ir garantavimu rūpinamės kur kas prasčiau.
Nesyk veikiau tramdom normalų ir smulkų verslą, o antimonopolinių įstatymų besišaukiančias bendroves dar ir pamaloninam.
Kai praėjusio šimtmečio pabaigoje visos pokomunistinės valstybės liberalizavo ir privatizavo savo ūkį, vaizdas buvo apgailėtinas. Tarsi po atominio karo smukusi gamyba, kone visuotinis nuskurdimas, primityviausios moralės įsiviešpatavimas verslo santykiuose.
Vakarų analitikai pasijuto velniškai nepatogiai – viskas atlikta, o išėjo nedailiai. Aha, po kiek laiko susigriebė jie – kas iš to, kad visi procesai formaliai įgyvendinti, jei nėra kas užtikrina realų reformuotų administracijų ir rinkų funkcionavimą. Tų šalių parlamentai fiktyvūs, jų įstatymai tik kitiems rodyti, jų papročiai ir darbo kultūra - atsinešti iš totalitarizmo išugdytos hierarchinės visuomenės, kurioje vogti iš valstybės, nemokėti mokesčių, daug žadėti ir mažai daryti, viešąją valdžią pataliukais laikyti priešu - buvo esminės elgesio viešajame gyvenime normos.
Ekonomikos srityje tai pasireiškė netobulos konkurencijos rinkų įsigalėjimu. Podraug su pradžioje visišku, o vėliau – sąmoningai suvaržytu ir iškraipytu nenoru tokią rinką reguliuoti ir stumti link normalesnės.
Kuo ypatinga netobulos konkurencijos rinka – patyrėme naudodamiesi energetikos bendrovių paslaugomis (vartotojai) ar didžiųjų prekybos tinklų ir pieno perdirbėjų paslaugomis (gamintojai ir tiekėjai).
Kuo ypatinga tobulos (ar artimos jai) konkurencijos rinka – patyrėme iš mobilaus telefono ryšio bendrovių ar aludarių paslaugų kainų ir kokybės.
Tačiau net ir tie šimtai milijonų litų, kuriuos oligopolininkai papildomai išplėšia iš vartotojų, nublanksta prieš tą žalą, kurią tokios verslo grupės daro mūsų viešajam gyvenimui ir valstybės raidai. Monopoliniai interesai ir pinigai, atsiradę vien dėl rinkos galios realizavimo, yra korupcijos židinys ir viso marazmo, kiek daug ar mažai jo bebūtų, pagrindinis maitintojas.
Štai kodėl šalis, pasirinkusi rinkos ūkio sistemą, turi nepailstamai grumtis su visokiomis monopolizmo ir kitokių rinkos priešų apraiškomis.
Visai neseniai Europos Komisija pasiekė rekordą - už pasinaudojimą rinkos galia nubaudė JAV mikroprocesorių gamybos gigantą „Intel“ net 1,06 mlrd. eurų bauda. Už tai, kad 2002-2007 m. laikotarpiu sudarinėjo sutartis, kuriomis teikė nuolaidų keturiems didžiausiems pasaulio kompiuterių gamintojams, jei šie naudos jos gaminamą įrangą.
Tai yra, už tokią praktiką, kokią naudoja ir mūsų nacionalinis naftos perdirbėjas.
Neįmanoma pasiekti, kad visų šalyje gaminamų ir/ar vartojamų prekių ir paslaugų rinkose būtų tobula konkurencija. Tada belieka prižiūrėti rinkos galią įgijusias įmones. Konkurencijos taryba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Ryšių reguliavimo tarnyba, net kelios vartotojų teisių gynimo institucijos ir organizacijos – ar turi jos reikiamą įstatymų bazę (gal tebėra tokių odiozinių teisės normų, kaip liūdnai pagarsėjęs Elektros energijos įstatymas)? Ar gerai jos veikia? Ar turi pakankamai išteklių tokiai veiklai?
Čia pats laikas priminti, kiek daug jau laimėjom tų institucijų dėka. Iš monopolistų baudomis susigrąžinta kad ir nedidelė dalis jų neteisėtai įgytų pajamų. Šiek tiek suvaržyti prekybos tinklai, bemaž tyčiojęsi iš savo gausių smulkių tiekėjų. Pažabotas mobilaus ryšio bendrovių siekis kurti ir stiprinti monopolinės konkurencijos rinką – neleidžiant atimti telefono numerio iš bendrovę paliekančio kliento. Vis labiau įsitvirtina vartotojų teisių apsauga (čia padėka ES teisės aktams, kurių patys visų gal ir nesugalvotume, o sugalvoję – išsigąstume verslo pasipiktinimo ir nepriimtume).
Bet padaryta ne viskas, ir prezidentės rūmuose, galime būti tikri, gims naujų iniciatyvų.
Pagal verslo sąlygas Lietuva tarp 181 pasaulio valstybės užima 28 vietą. Bet šį itin teigiamą rodiklį suryja monopolijų ir oligopolijų piktnaudžiavimas. Kaip ES nepabijojo sučiupti už rankos „Intel“, taip ir mes turime labiau pasirūpinti, kad nei kokia „Maksa“, nei koks „Rokiškio pienelis“ ar „AB Rimtas bankas“ nemaigytų rinkos pagal savo visai ne kuklius pageidavimus.
Veiklos laisvę jau supratom ir praktikuojam. Lygybės sąvoka (ir ne tik ekonomikoje), kaip paaiškėjo, yra sudėtingesnė.
Bet laisvė neįmanoma be lygybės. Laisvė be lygybės – tai laisvė diskriminuoti.
