Maskva yra pasirengusi pakeisti pasaulio tvarką – pareiškė NATO pajėgų Europoje vadas JAV generolas Philipas Breedlove'as. Visa Jungtinių Valstijų karinė sistema Rusiją pripažįsta didžiausia grėsme JAV. Dėl to Pentagonas didina savo karių, ginklų ir artilerijos skaičių Rytų Europoje ir nori už tai sumokėti 3,4 milijardo dolerių.
Tuo tarpu JAV prezidentas Barackas Obama tvirtina, kad Rusija yra „persitempusi ir kraujuoja“ po intervencijos į Siriją. O kur dar jos „drastiškai“ bliūkštanti ekonomika. Šalis atmetama kaip „tuščiavidurė galia“, už kurios veiksmų neslypi jokia reali strategija.
Taigi, kuris įvaizdis yra tikras? Iš tiesų – abu. Taip, Rusijos ekonomika turi problemų. Šalyje vis daugėja skurstančiųjų. Be viską keičiančių reformų, kurių nelabai verta tikėtis iš prezidento Vladimiro Putino, šalies perspektyvos yra niūrios. Dabartinis Rusijos prezidentas Kremliuje gali gyventi dar daugelį metų – toliau valdys stagnuojančią valstybę ir kaip tam tikrą kompensaciją demonstruos savo priešiškumą užsienyje.
Turint omeny, kad Rusijos ekonomikos būklė ir biudžetas gynybai nė iš tolo neprilygsta JAV, Vladimiras Putinas tvarkosi tikrai neblogai. Jis valdžioje laikosi jau beveik du dešimtmečius. Jis visada pasisako prieš NATO. Jis save pozicionuoja kaip tarpininką Viduriniuosiuose Rytuose.
Jo elgesys Sirijoje parodo negailestingumą, gebėjimus, pasiryžimą ir apsisprendimą. Ignoruodamas prezidento Basharo al-Assado brutalumą, tuomet kai nei JAV, nei Europa nenorėjo veltis į civilinį karą, Putinas pasirinko pasinaudoti savo oro pajėgomis ir pakeisti konflikto eigą. Ir tuomet jis „paliko sceną neuždarydamas durų“ – taip kuriama prielaida, kad jis gali sugrįžti.
Taigi, misija įvykdyta. Prezidentas Assadas išgelbėtas, o visoms civiliniame kare kariaujančioms pusėms parodyta, kad karinės pergalės šiuo atveju pasiekti neįmanoma. Keista tai pripažinti, tačiau Putino intervencija nutiesė kelią pirmosioms paliauboms šiame kare ir galimai taikos susitarimui. Tiesa, tai buvo padaryta savais būdais. Taigi, bent Viduriniuosiuose Rytuose, Rusija jau grįžo. Ji yra pačiame centre sudėtingo voratinklio, į kurį įsipainiojusi ne tik Sirija, bet ir kitos galios, daugiau ar mažiau veikiančios šiame regione. Tai reiškia, kad įkliuvo ir Jungtinės Valstijos, ir Europos Sąjunga. Maskva negali išspręsti viso regiono problemų, tačiau dabar jų nebus galima išspręsti ir be jos.
Sirija parodė, kad Rusija, po 1990-ųjų nurašyta kaip vien tik regioninė galia, turi didžiulį karinį arsenalą ir, atsiradus galimybei, jį panaudos. Ar tai taip pat signalizuoja, kad Maskva pradėjo naują karinio adventūrizmo erą? Ne. Putinas priartėjo, tačiau neperžengė raudonosios NATO linijos. Karai Gruzijoje (2008 metai) ir Ukrainoje (2014 metai), vyko su tautomis, kurių tiesiogiai negina NATO. Jie pradėti tam, kad NATO ir nesiimtų jų ginti.
O Sirijoje Rusija buvo įsitikinusi, kad Jungtinės Valstijos ir jos sąjungininkai nesikiš. Kas toliau? Putinas greičiausiai mėtys iššūkius NATO Baltijos šalyse, tačiau ne kariniu būdu. Jis turi kitokių priemonių rinkinį, kuriuo bus siekiama griauti aljanso planus ir mažinti pasitikėjimą jo teikiamomis saugumo garantijomis. Kibernetinės operacijos, ekonominiai boikotai ir branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė – visa tai yra jam prieinamos priemonės. Jos yra sąlyginai pigios – ir Putinas gali sau tai leisti. Idėjos, kad ekonominiai sunkumai trikdys Kremlių, kad sankcijos privers Rusiją pasitraukti iš Ukrainos ir pasirinkti nuolaidžią poziciją sklaidosi kaip miražas. Silpnos ir išstumtos iš tarptautinės politikos arenos Rusijos, kurios elitas rūpinasi tik ekonominiu stabilumu, įvaizdis yra neteisingas. Taip buvo 1990-aisias – daugeliui tai jau visai nebeaktualu.
Maskva šiandien turi didesnių ambicijų, daugiau resursų ir nori parodyti savo galią tiems, kurie jai meta iššūkius. Būtent tai Putinas padarė Sirijoje ir būtų tiesiog protinga tikėtis, kad jis tai padarys ir vėl.
